Anykštėnė teisininkė Irma Randakevičienė balandžio 21 dieną Rašytojų sąjungos klube Vilniuje pristatė romaną "Reanimacijos palata". Pirmąją šios autorės grožinės literatūros knygą išleido "Tyto alba". Pasitikti šio romano, išėjusio pas skaitytojus, buvo nuvykę Antano Baranausko mokyklos mokiniai ir mokytojos – I. Randakevičienė yra šios Anykščių mokyklos Garbės galerijos narė. Apie tai, ką išgirdo ir patyrė anykštėnai, mums rašo mokytoja Dangira Nefienė.

Įdomu buvo pasiklausyti, kaip ką tik išleistą romaną vertina literatūros specialistai. Šį kartą profesionalią nuomonę išsakė literatūros kritikas, publicistas Regimantas Tamošaitis. Jis prisipažino, kad iš pradžių knyga pasirodė skirta ne jam ir manęs knygą padovanoti seseriai, bet perskaitęs nusprendė, kad knyga turi likti jo bibliotekoje.

Kritikas teigė, jog nėra lengva kalbėti apie naują autorių, nes reikia laiko subrandinti mintis. Pasak R. Tamošaičio, gerai, kad autorė kalba apie jai gerai žinomus dalykus, remiasi savo patirtimi. Irmos rašymo stilių jis palygino su Artūro Heilio, kuris įsidarbindavo tose vietose, kuriose vydavo kūrinių veiksmas, rašymu. Kritikas teigė, kad skaitant romaną kyla pasitikėjimas autorės kompetencija kalbėti apie tai, kas vaizduojama kūrinyje. Kuriamas teigiamas pasaulio vaizdas, kuriame dominuoja moterys. Personažai piešiami lyg moterišku žvilgsniu, pasitelkiant ironiją, pašaipą, bet žmonės nėra žeminami. Romane atskleidžiama provincijos gyvenimo atmosfera, kurioje visi personažai tarsi giminės, sudarantys organišką pasaulį. Nepaisant buitinio lygmens, romano neskubus, monotoniškas pasakojimas įtraukia.

Kritikas prisipažino, kad skaitydamas pajuto, jog palieka nuolat skubantį ir bėgantį Vilnių ir vėl pamatė žmones. Net laikas gyvena senoviškai – mitologinis laiko ratas užsidaro, o gal prasideda pavasarį. Šis romanas, pasak Regimanto Tamošaičio, tarsi savotiškos "Duokiškio baladės", kuriose autorė kuria buvusio pasaulio utopiją, panašią į V. Krėvės kurto kaimo, kur tai, kas destruktyvu, tarsi nutolsta. Čia sukurtas moteriškos dvasios pasaulis.

Apie romaną kalbėjusiai daktarei Filomenai Taunytei nepatikusi knygoje sukurta ligoninės atmosfera. Jos nuomone, apie tai, kas vyksta reanimacijos palatoje, negalima kalbėti ironiškai, o romane ji neradusi teigiamo personažo. Tiesa, jai patiko gamtos aprašymai, o įdomiausias personažas – karvė.

Apie Irmos romaną ir ją kaip kolegę kalbėjo teisininkai doc. dr. Andrius Nevera ir Rasa Baužaitė, pabrėžę, kad didžiausią įspūdį jiems paliko knygos pozityvumas bei gebėjimas kalbėti lengvai, gražiai, su humoru, todėl humoras plius reanimacijos palata neatrodo nepriimtina, nes skausmas nedevalvuojamas – sunki padėtis pavaizduojama lengvame fone. Tai leidžia net ir keistiems veikėjams jausti simpatiją.

Romano autorė I. Randakevičienė teigė, jog ėmėsi romano, kad pailsėtų nuo kasdienybės, o temą pasufleravo jos jautrumas skausmui, kančiai, apie kuriuos kalbant reikia prisidengti humoru arba tyla. Į klausimą, kodėl tiek daug veikėjų romane, autorė šyptelėjusi atsakė, kad yra jauna rašytoja ir yra girdėjusi iš patyrusių kolegų, kad veikėjai patys ateina, o kadangi romanas pirmas – tai tų veikėjų tiek daug ir prisirinko. Ne vienas epizodas atklydo iš šiltų vaikystės, praleistos pas senelius, akimirkų. Irma prisipažįsta, kad visi jos romano personažai, kai buvo rašomas romanas, gyveno su ja ir dažnai tapdavo įkyrūs, o parašius romaną – namuose nutilo.

Leidyklos "Tyto alba" direktorė Lolita Varanavičienė pajuokavo, kad veikėjai, tarp jų ir karvė, dabar apsigyveno leidykloje.

Norisi tikėti, kad palankiai vertinama knyga nebus paskutinė jaunos, kūrybingos teisininkės, o dabar jau ir rašytojos, kūrybinėje biografijoje.

Dangira Nefienė