Birželio 10 dieną 15 valandą Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma išsamiausia retrospektyvinė tapytojo Jono Rimšos (1903-1978) kūrybos paroda. Daugiau kaip šimtas paveikslų – taip šis kūrėjas gimtajame krašte iki šiol dar nebuvo pristatytas. J. Rimšą ir jo kūrybą anykštėnams apibūdina šios parodos kuratorė menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė. 

Jonas Rimša – tai vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, garsinusių Lietuvos vardą svetur, nusipelnęs Bolivijos kultūrai bei apdovanotas aukščiausiu iš skiriamų civiliams „Andų Kondoro kavalieriaus ordinu“. Jam suteiktas ir Bolivijos valstybės Garbės piliečio titulas. Bolivijos vyriausybė įsigijo iš dailininko apie 300 paveikslų, kuriuos perdavė svarbiausioms valstybės įstaigoms. Didžiulis ir įspūdingas J. Rimšos paveikslas „La Paso įkūrimas“ (1948 m.) kabo Bolivijos sostinės municipaliteto rūmų salėje. Nemažai darbų yra La Paso centriniame banke, o taip pat pas privačius asmenis.

Gyvenimo aplinkybių nublokštas į tolimus kraštus, jis niekada neužmiršo Lietuvos. 1938 m. J. Rimša atsiuntė tris paveikslus į IV Rudens dailės parodą Kaune, svajojo apsilankyti Lietuvoje ir artimųjų nuostabai padovanojo Lietuvai visus geriausius savo paveikslus, kuriuos dar turėjo dirbtuvėje, kai pas jį apsilankė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas.

Susidomėjęs senovės inkų imperijos civilizacija, jis daug keliavo po  Argentiną, Boliviją, Ekvadorą, Peru, kur Andų kalnų 500-2500 metrų aukštyje šlaitais driekiasi Jungas, ateinantis netoli  Bolivijos sostinės La Paso. Jam darė stiprų įspūdį ir inkų kultūros židinio Kusko (šalia Bolivijos) žmonės, jų rūstūs valingi veidai ir spalvingi ornamentais puošti drabužiai. Dailininkui teko iš arčiau pažinti senovės indėnų tautą, išsaugojusią gilias kultūros tradicijas ir kalbą per aimarų gentį – Pietų Amerikos indėnus, gyvenusius Bolivijos ir Peru teritorijoje aplink Titikakos ežerą.

Tapytoją, atvykusį nuo šiaurinės Baltijos jūros krašto lygumų, žavėjo ir įkvėpė buvusios inkų imperijos egzotika – nepaprastai aukštų kalnų peizažas su vešlia džiunglių augalija slėniuose, rūkuose skendinčiais miškais ir kriokliais, jo istorija. Tai, kad dailininkas nepasuko abstraktaus meno keliu, o mokė mylėti ir gerbti indėnus bei jų senąją kultūrą, šalies istoriją ir gamtą, verčia lig šiol boliviečius, ir ypač jo mokinius, aukštai vertinti dailininko kūrybinį palikimą, o jo autorių vadinti „meno misionieriumi“. Jonas Rimša šalia Guzan de Rojas laikomas stipriausiu bolivų dailininku, vienu iš geriausių visoje Iberoamerikoje.

Jonas Rimša gimė 1903 m. birželio 12 d. Svėdasų miestelyje, augo Kaune. Paklusdamas tėvo valiai, jis baigė Vienoje geriausią siuvimo-kirpimo akademiją, o po to, galvodamas vien apie meno mokslus, išvyko ieškoti laimės svetur. 1931-1934 m. jis mokėsi Buenos Aires dailės akademijoje (Academia Nacional de Bellas Artes in Buenos Aires), kuri tuo metu buvo stipriausia visoje Pietų Amerikoje. 1943 metais jis įsteigė Sucre mieste Meno akademiją ir jai vadovavo. Tačiau po metų valstybei pritrūkus lėšų, akademija buvo uždaryta, tada Rimša įkūrė savo privačią meno akademiją „Curso Superior de Bellas Artes“, pasilikęs dvidešimt vieną gabiausią mokinį. Ji veikė iki 1951 metų. Menininkų tarpe jos auklėtiniai tapo žinomi kaip „Rimšos grupė“. Dailininkas išsiuntė savo lėšomis toliau mokytis į Europą talentingus Bolivijos dailininkus, iš kurių žymiausi: Graciela Rodo-Boulanger, Mario Eloy Vargas ir Chuanas Ortega Leitonas.

Nerami ieškotojo dvasia jį vertė nuolatos keliauti ir tobulėti. Jis gyveno Argentinoje, Bolivijoje, JAV ir Taityje. Persikeldamas iš vienos vietos į kitą, dailininkas galėjo be širdies skausmo sudeginti savo ankstesnius paveikslus ir svajoti apie naują kūrybos etapą.

Apie esminį lūžį savo tapyboje jis prabilo, atšventęs 50-ies metų jubiliejų ir pareiškęs, kad nori tapyti kitaip, sustabdė jau parašytos apie jį monografijos išleidimą. Nors tuo metu jau buvo pašlijusi Rimšos sveikata, kuriai kenkė Bolivijos klimatas. Tai rodo, kad jis buvo stiprus žmogus ir reiklus ne vien mokiniams, bet ir sau. Tapytojas buvo pasišventęs vien menui. Buvo vienišius ir be galo darbštus meno fanatikas. Jis yra nutapęs arti 1000 paveikslų, surengęs daugiau nei 30 individualių kūrybos parodų.

Jono Rimšos širdyje ruseno smalsaus keliautojo, trokštančio pažinti senąsias primityvias kultūras, aistra. Ji nuvedė dailininką ne vien pas indėnus, bet ir į tolimąjį Taitį, kur rizikuodamas sveikata ir gyvybe, jis atrado kitą pasaulį. Nors taitiečių gyvenimas veikiamas civilizacijos buvo gerokai pasikeitęs nuo Gogeno laikų, bet įkvėpė Rimšą sukurti meniškai stipriausių kūrinių apmatus, iš kurių sugrįžus į Santa Moniką Kalifornijoje buvo nutapyti paveikslai.

Aplankęs Gogeno numylėtą salą, jis neliko šio garsaus dailininko šešėlyje, nes surado savo temas ir savą meninio rėgėjimo kampą. Rimša didelį dėmesį skyrė šventėms – koncertams ir šokiams, ypač meilės šokiui Tamure, kuris Gogeno laikais buvo uždraustas. Abu nemėgo šiuolaikinės civilizacijos ir bėgo nuo jos į palaimos šalį. Gogenas ieškojo Taityje europietiškos simbolikos rojaus šalyje. O Rimšai buvo svarbiausia pati tapyba – spalva, ritmas, judesių arabeska, – išreiškiantys taitiečių pasaulį. Todėl jo kūryba ir šiandien ne vien sukelia pasigėrėjimą savitu sodriu spalvingu koloritu, tvirtai suręstomis kompozicijomis pagal ypatingą muzikalų ritmą, bet ir praplečia mūsų akiratį bei keičia stereotipinį archaiškų kultūrų supratimą, atverdamas jų gyvenimo ir gamtos specifiką.

Rengiant parodą, pavyko surinkti net 105 Jono Rimšos kūrinius. Pats J. Rimša padovanojo Lietuvai, Lietuvos dailės muziejui, savo brandžiausio paskutinio kūrybos dešimtmečio 23 paveikslus. Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus turi įsigijęs vieną paveikslą iš 1938 m. vykusios IV Rudens dailės parodos. Kiti pasiekė Lietuvą įvairiais keliais. Šiam muziejui paveikslus perdavė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, atvežusi  iš JAV penkis kūrinius iš privataus Liucijos Andrijauskaitės-Grišonienės rinkinio ir vieną iš Draugijos užsienio lietuviams remti.

Didžioji dalis parodos eksponatų (75 iš 105) priklauso  privatiems asmenims, kurie, susirūpinę J. Rimšos kūrinių tolesniu likimu, įsigijo juos daugiausia užsienyje. 14 paveikslų priklauso Prezidentui Valdui Adamkui, kuris rūpinosi Jonu Rimša JAV, jį rėmė ir yra šios parodos globėjas. Daugiausia jų yra įsigijęs Rolandas Valiūnas – net 38, Edmundas Armoška yra surinkęs 13, Vilius Kavaliauskas – 5, G.Petraitis – 2, o Andrius Liakas, Egidijus Jakubauskas ir Vladas Žukas – po vieną.

Tokia retrospektyvinė Jono Rimšos kūrybos paroda, apimanti visą jo gyvenimą, atspindinti jo kūrybos kelią, Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. 1999 m. „Vartų“ galerijoje žiūrovai turėjo galimybę susipažinti tik su paskutiniojo dešimtmečio darbais. Tikimės, kad dabar surengta paroda pasitarnaus šio dailininko įvertinimui pirmiausia lietuvių išeivijos meninio palikimo kontekste.