Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-07-24   Vasaros keliai nuvedė anykštėnus į senąsias prūsų žemes
 
 

Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos nariai su savo artimaisiais liepos 15-16 dienomis žvalgėsi po Šiaurės Lenkiją - Mozūrus ir Varmiją.

Svarbiausias šios mūsų vasaros kelionės tikslas - Žalgirio mūšio metinių minėjimas prie Griunvaldo. Tačiau ekskursijos vadovas Lenkijos lietuvis žurnalistas Eugenijus Petruškevičius iš Suvalkų (+48-507-780212) pasiūlė visą patrauklių objektų virtinę dviejų dienų kelionei su trumpomis poilsio valandėlėmis.

Žalgirio lauke netoli Griunvaldo miestelio daugiatūkstantinėje minioje žiūrėjome teatralizuotą Žalgirio mūšio istoriją ir stebėjomės šio renginio galia: dėl valandą teužtrukusių batalijų jis privilioja tiek žiūrovų, skatina lenkų, suaugusiųjų ir mažų vaikų, patriotinius jausmus, tautinį išdidumą.

 

Anykštėnai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai čia labiau žavėjosi autentiška istorine erdve, o ne šiuolaikiniais mėginimais atkurti istorinius įvykius. Pasak V.Račkaičio, anykštėnai ant Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio parengia dar įspūdingesnių, aukštesnės meninės vertės istorinių vaidinimų.

   

Olštyno senamiestis mus pasitiko ne lenkiškais motyvais, o negrų muzika, dainomis ir šokiais. Tačiau miestas sužavėjo subtiliu naujosios ir senosios architektūros deriniu, pagarba čia išlikusiems vokiečių kultūros pėdsakams.

Paklaidžioję, bet suradę Bištyneko miestelyje paslėptą didžiausią Šiaurės Lenkijos riedulį - Velnio akmenį, mes taip ir nenusprendėme, ar jis didesnis už mūsų Puntuką, ar vis dėlto jam neprilygsta. Į daug gabalų jau suskilusio riedulio apimtis - net 28 metrai, o aukštis - 3 metrai.

Viduramžių pilis ir ją supantis itin jaukus senamiestis vos 3 tūkstančius gyventojų turinčiame Rešelio miestelyje mums buvo tik dar vienas įrodymas, koks svarbus išsaugotas ir visiems demonstruojamas kultūros paveldas bet kuriame krašte.  

Šventosios Liepaitės (Sventa Lipka) bažnyčia sužavėjo Vilniaus baroko grožiu ir įspūdingu vargonų skambesiu. Dar niekur taip įspūdingai mums nėra skambėjęs garsusis M.Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su Tėvyne", kaip šioje bažnyčioje.

"Vilko irštva" vadinamoje A.Hitlerio vadavietėje, veikusioje apie 800 Antrojo pasaulinio karo dienų ir po to susprogdintoje, bet vis vien nesunaikintoje, stebėjomės vokiškojo betono tvirtybe.

Suradę pačias Lietuvos vardo ištakas - vyskupo Brunono iš Kwerfurto žūties 1009 metais vietą, patekome į Brunonines, kai prie atminimo kryžiaus Šv.mišias aukojo pats Elko vyskupas Romualdas Kaminskis.

Vygrių vienuolynas ežero pusiasalyje, žavėjęs čia viešėjusį popiežių Joną Paulių II, labiau įsiminė kaip rekonstrukcijos pavyzdys, prikeltas iš karo griuvėsių ir gyvenantis naują gyvenimą, liudijantis bažnyčios ir valstybės sugebėjimą dirbti drauge.

"Vygri" lenkiškai reiškia suktas, vingrus. Toks ežero pavadinimo kilmės aiškinimas labiausiai patiko anykštėnams Jūratei ir Audriui Vingriams - čia jie jautėsi lyg ant savo ežero kranto.

Sekmadienio vakare, saulei jau artėjant horizonto link, prie garsiojo anykštėno poeto ir vyskupo Antano Baranausko kojų Seinuose Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas guldė mūsų atvežtas gėles.

Baigdami kelionę po Lenkijos pakraštį, šalia Seinų katedros ir anykštėnoo paminklo patyrėme, kaip arti mūsų Anykščiai ir šis lietuviškasis kraštas: čia irgi gyveno ir dirbo anykštėnai, čia ir dabar galima rasti Anykščių krašto žmonių, prieš pusę šimtmečio palikusių gimtinę ir pamilusių senąją Prūsiją.

-TK

 
 
    Atgal...