Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2007-03-13   Dešiniojo Šventosios kranto gyventojo kalbos - ne vien tik žuvims
 
 

"Šitie "pamokslai" yra Anykščiuose subrandintas vaisius, tad kodėl, sakau, neparagavus jo Pasaulio anykštėnams? Tiesa, publikaciją spausdino Kauno rašytojų leidžiamas savaitraštis "Nemunas" (2007 m. vasario 1 d., Nr. 5), bet anykštėnai šio laikraščio gauna vos kelis egzempliorius..." - rašo laiške Rimantas Vanagas, dešiniojo Šventosios kranto gyventojas, - ir dar įdeda savo mielą dovanėlę.   

Kalbos provincialams ir žuvims

Rimantas VANAGAS

Rimantas Vanagas pavasariop praveria savo namų langą į Šventosios pusę

Paralelė

Užėjo noras kreiptis, ir nors tu ką! Bet į ką? Atvirų laiškų valstybės šulams dabar niekas neberašo: baigėsi atgimimas, baigėsi ir žaidimai su sekretoriais, generolais. Skųstis Seimui, Vyriausybei, kunigui? Aukštosios sferos, dangaus kupolas man per aukšti. Ką gi, išrėšiu tuomet aistringą monologą... žuvims! 

- Kuo čia dėtos žuvys? - teisėtai paklausite.

O aš pagrįstai jums atsakysiu:

- Kai šv. Antanas, garsus pamokslininkas, Bažnyčios Daktaras ir Testamento Lobynas, eretikų lizde Riminyje sakė pamokslus, o žmonės jo nenorėjo girdėti, į vandens paviršių iškilo žuvys - ir klausėsi...

Natiurmortas su Šventąja

Žodžio menas (ir apskritai menas) - kaip Šventosios upė: kad ir kiek žmonės teršė, po kelių kilometrų ji vėl išsivalydavo - ir vėl gaivindavo, akį verdavo skaidriais dugno akmenukais...

Apie žodžio meną vėlėliau. O štai apie Šventąją... Plaukė vasarą mūsų numylėta Šventąja šimtai laivelių, porelių, plikų ir ilgaplaukių. Matė daug visokių grožybių: Anykščių tiltus, bažnyčios bokštus, įspūdingus krantus su piliakalniais ir egzotiškais medžiais, grožėjosi antimis, gulbėmis; akylesni pastebėjo bebrų, ūdrų, netgi - vieną kitą žuvį... Bet kai sustojo nakvynės, kažkas paklausė:

- Kaip vadinasi šitas kraštas?

O kelionės draugas atsakė:

- Negi nematei? Bambaliai...

Gaigalas - šiuolaikinis tėtė?

Stovi vaikelis ant Šventosios kranto, dairosi. Atplaukia antis su šešiais ančiukais. Antelė budriai sergsti savo vaikus, nenuleidžia nuo jų žvilgsnio. Berniukas klausia savo mamos:

- O kur ančiukų tėvelis? Irgi užsieny?..

Privalumas

Filosofai sako, jog protingas žmogus ir ydą, ir nesėkmę sugeba paversti privalumu. Aš taip ir darau. Antai besimaudydamas pastebiu, jog ypatingo pasisekimo susilaukia plikiai: laumžirgiai bemat pasirenka blizgančius pakaušius ir tūpia ant jų kaip malūnsparniai... Vos spėju kraipyti savo aeroaikštelę!

Laukia... ligos

Verslininkas parėmė mano knygą. Dėkingas jo klausiu:

- Kokias knygas mėgstate? Šiuolaikines - ar daugiau klasiką?

- Mėgstu viską, - kaltai nusišypsojęs, atsakė verslininkas. - Bet skaityti absoliučiai neturiu kada. Vakare - jau liežuvį iškišęs, tik prie televizoriaus ar lovon. Knygoms jėgų nebelieka... Laukiu, kada susirgsiu, - ot, tada tai prisėsiu!..

Intriga

Tūlas autorius mėgsta paporinti apie harmoniją, sielos gelmenis. Žinoma, jis nuoširdžiai gilinasi į Saji Babos, Mozės, Budos ar Tibeto lamų išmintį. Intriga skaitytojui ar klausytojui, jaučia, dar striuka, tai kas kelintam puslapy ar sakiny sodriai rusiškai nusikeikia. O kadangi pasaulis, kaip žinome, prasidėjo nuo labai intymių vietų, tūlas autorius nutapo paveikslą: kaip, pvz., tėvas gulėjo ant motinos, o vaikelis spoksojo iš palovės ir viską matė...

Iš pradžių mane tai šokiravo, erzino, baisiausiai siutino! O paskui pagalvojau: ko stebėtis? Jeigu mėšlinai gyvename, tai ir rašome, ir Lietuvą pasauliui rodome kaip dera smirdžiams ir pirdžiams...

Apie pašaukimo prasmę

Rašytojo pašaukimą įsivaizduoju kaip uosto žemsiurbę, košiančią dumblą, gilinančią farvaterį jūrų laivams įplaukti... Kaip inkrustuotą staliuką - grožio, darnos, meistrystės simbolį. Kaip tobulą, širdį užgriebiantį sakinį, įkvepiantį posmą, jausmo blyksnį. 

O rašytojui ir žvirblis nuo šiukšlyno patarinėja: nerašyk, jei neperka! kurpk vadovėlį gidams! rišk turgui šluotas! kalk taburetę!..

Kas ką žvejoja?

Nesu aiškiaregys, Nostradamus ar Oskaras Milašius, bet kai kada regiu kritiką, santrauką visų susirūpinusių kritikų veidų... Jo protinga kakta suraukta, jis giliai mąsto, jis aiškiai nepatenkintas tuo, ką randa parašyta juodu ant balto... Jis rikiuoja lentynosna genijus ir grafomanus, skirsto premijas, skelbia pranašystes... O jau patriotas! Nė už ką neparsiduos, niekam pataikaudamas nenusilenks, ant blizgučio neužkibs. Tik staiga regiu - velka tą mano kritiką kažkoks ponėkas, tempia skersą prie valties!

- Spardykis, - šaukiu, - nepasiduok! Pašaukimas, garbė aukščiau visko!

Bet ką tu, žmogeli, pasispardysi, kai tave traukia ant stipriausio vokiško valo, švediška rite, amerikonišku spiningu! O ir valtis pripučiama, trijų sluoksnių, su elektriniu varikliu... 

Lietuviški žąsinai

Nūnai padebesiuos skraido ne tik kregždės ar vieversiai - andai įžiūrėjau... ne, ne Juozo Erlicko "landsbergį", o visą pulką lietuviškų žąsinų! Kaip atskyriau, kad jie lietuviški? Ogi labai paprastai: visi su diplomais, partiniais bilietais, septynženklėm bankų sąskaitom, žemės sklypų planais, gražiai apsitaisę, iškalbūs... Kai kurie net su medžiokliniais šautuvais, firminėm meškerėm! Ir visi kaip susitarę girgsi, kad Lietuvoj vis geriau gyventi!

Po šimts, negi jie net iš padangės nemato, kur išskrido pusė milijono tautiečių?!  

Realybės jausmą praradus

Siekdamas aprėpti visą pasaulį, kaip neretas politikas dažnai nespėju nueiti net iki savo kiemo tvoros; tai matydamas, kaimynas drąsiai pila man šiukšles, vos ne už apykaklės...

Gamtoj tuštumos nebūna

Kur apsileidžia žmoniškumas, bemat įsiveisia žvėrys.

Eismo šventyklos

Jau po vidurnakčio stabteliu prie degalinės. Šviečia iš tolo skaisčiau nei bažnyčia... Vos pravėrus duris, sutvaska, sužaižaruoja šitos eismo šventyklos altorius: dešimtys, šimtai įvairiaspalvių butelių, pradedant alučiu, "mix" ir baigiant degtinėle, prancūzišku konjaku. Nors klaupkis kartu su Strazdeliu ir giedok:

- Pulkim ant kelių, visi krikščionys!..

Cha, ir naivumėlis gi tos valdžios! Vėl sugriežtino bausmes neblaiviems vairuotojams? Bet ar išgąsdinsi šitaip gausiai apdovanotuosius?!

Kačiukai

Priežasčių nevardinsiu, bet nusprendžiau dovanoti du kačiukus. Bet kam; na, ne visai bet kam, o geram žmogui... Kai dovanoji, laikraštis net už skelbimą neima.

Ir pasipylė skambučiai:

- Ar jūsų kačiukai tikrai labai gražūs?

- Žinoma! Argi maži kačiukai būna negražūs?!

- O kokios jie veislės?

- Veislės?.. Kaukazo mėlynieji. Jeigu labai norit, gali būti ir Afrikos raudonieji!

- Puiku! Labai gerai!

- Žinoma, gerai, bet kačiukų nebeturiu - jau atidaviau...

- Atidavėt?! Tai kam tada dėjot skelbimą?

- Kai dėjau skelbimą, dar turėjau...

- Bet jūs tik paklausykit, koks chamas! Vaikelis našlaitis, jam taip reikėjo kačiukų, o jis ėmė ir bet kam atidavė! Ir dar tokios retos veislės!

- Kodėl - bet kam? Geram žmogui atidaviau... Aš gi nežinojau, kad  jūs paskambinsit, kad turit našlaitį...

- Klausyk, tu! Jeigu pats esi mulkis, tai bent kitų nemulkink! Gal manai, kad Mongolijoj gyveni? Tai dabar žinok: ne, čia Lietuva, subingalvi tu!

Ir numetė ragelį. Ir pasijutau toks kaltas, kaltas...
 
Idealų ilgesys

Eina lietuvis naktį per dykumą ir pats su savimi kalbas. Patyliukais iš už nugaros prisėlinu, klausaus. Dieve mano! Lietuvis pro ašaras šnibžda:

- Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis!..

Ašaros suspaudžia gerklę ir man. Sielos broli, mano skausmo bendrakeleivi, tuoj čiupsiu tave į glėbį ir išbučiuosiu! Kaip gerai, kad aš tave sutikau, kad ne vienas esu naktį dykumoje! Koks tu man brangus, kaip mudu reikalingi vienas antram! Taip, noriu rėkte rėkti, mūsų tautai reikia naujo šauklio ir dvasios trubadūro, naujo Maironio!..

Ir staiga atitokstu: o gal jis norėjo pabūti vienas? Gal nenori, kad kas nors pamatytų jo ašaras, ir aš priversiu jį susigėsti? Pagaliau - ką aš žinau, ko jis verkia?! Gal jis aktorius, už pinigus mokosi savo rolę?..

Ir aš atsargiai sulėtinu žingsnį.

Dar viena vizija

Vaikšto turkų sultonas pašventupiu, o ant jo tirštai ir, kaip sakė Antanas Miškinis, elegantiškai sninga - kąsniais, skepetomis... Toks siurrealistinis (?) ateities vaizdas. Nes tikrieji aborigenai, t.y. lietuviai, sako, bus jau išsižadėję lietuvybės.

Aš tuo netikiu, juolab kai kada visai rimtai galvoju: godesnės, savanaudiškesnės rasės už lietuvius žemėje nėra! 

Gal bent kartą šitas bruoželis pravers, išgelbės?.. 

Argumentas

Kai laikraštukas apsidergia nuo galvos iki kojų, ima teigti, jog spauda - verslas. Išeitų, nėra nieko pelningiau už š?.. 

Tranai ir tarnai

Tranų ir tarnų šalis... Daugelis, žinoma, norėtų būti tranais, bet didžioji dalis priversta  tarnauti (ką padarysi, toks džiunglių pasaulis...). Jei ne namie, tai užsieny. Tarnaus, kol išsitarnaus trano ertmę. Tranas - siekiamybė, svajonė! Boosas!

Ne lengviau net supratus, jog bene daugiausia tranų priperėjo pasaulinė "darbo valstybė"...

Voro apmaudas

Ant voratinklio pakibo deimantinis rasos lašas. Voras žiūrėjo į jį ir ne be apmaudo galvojo: "Ak, ir kodėl čia ne musė!"

Asmeninis pasirinkimas

Ar kur nugirdau, ar pats susapnavau, bet pasiryžau nebeieškoti lengviausio kelio: valgau už tris!

Tėvynės šulinys

Tėvynė yra šulinys, į kurį nūnai ne vienas tautietis lengvai nusispjauna. Betgi pamenate žinomą posakį?..

 
 
    Atgal...