Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-08-27   Baltas ir juodas metraštininkai: Jonas Rudokas apie Juozą Jurginį
 
 

Iš Skiemonių kilęs istorikas Jonas Rudokas žurnalo "Kultūros barai" 2010 m. Nr. 7-8 gretina du žymius XX a. antrosios pusės istorikus akademikus: Juozą Žiugždą ir savo kraštietį, Vikonyse šalia Anykščių gimusį ir užaugusį Juozą Jurginį. Pateikiame anykštėnams jo publikaciją "Baltas ir juodas metraštininkai".

Sovietmečiu istorija buvo laikoma ideologinės kovos „priemone“, todėl iš visų mokslų ji buvo labiausiai politizuota. Kompartija istorikus akylai prižiūrėjo, kad apie Lietuvos praeitį jie rašytų tik taip, kaip reikia. Ideologinį spaudimą istorikai atlaikė labai nevienodai – tą ryškiai liudija Juozo Žiugždos ir Juozo Jurginio mokslinė veikla.

Abu jie buvo akademikai, pirmasis net visų istorikų vadas, todėl valdžios akyse kur kas didesnis autoritetas, tačiau žmonės labiau vertino antrąjį. Tai tapo ypač akivaizdu 1968-1969 metais, kai poetas Justinas Marcinkevičius sukūrė poetinę dramą „Mindaugas“, o Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras Vilniuje ją pastatė savo scenoje. (Šiemet liepos 6-ąją buvo smagu per LTV pamatyti šio spektaklio vaizdo įrašą.)

Knyga, o ypač spektaklis, buvo ypatingi įvykiai, kilęs iki tol neregėtas susidomėjimas, teatro direktoriaus Prano Treinio nuomone, liudijo ne tik rašytojo, režisieriaus ir aktorių meistriškumą, bet svarbiausia – davė stiprų impulsą tautiniam atgimimui. 1968 m., kai gavo „Mindaugo“ tekstą, ir teatro meno vadovas Henrikas Vancevičius, ir aktoriai labai džiaugėsi: „Visi jaučiam – apsireiškė didelė tema su dideliu autorium, norėjusiu tais metais pasakyti savo didžiai pilietinį meninį žodį apie pirmąjį Lietuvos karalių, mūsų valstybės įkūrėją. Tačiau priartėjus generalinei repeticijai paaiškėjo: „Mindaugo“ negalima šiais metais išleisti į rampos šviesą, nes Amerikos išeivija ir savi nacionalistai švęs Lietuvos nepriklausomybės 50-metį... Henriko kūrybinis tonusas krinta. Krinta ir kolektyvo... Repeticijų karštis išvėsta... Taip ir pernešė Henrikas „Mindaugą“ ant savo pečių į kitų, „nebepavojingų“ 1969 metų sausio 4 d.“

Juozas JurginisJuozas Jurginis buvo pakviestas į spektaklio premjerą, parašė labai gerą recenziją, bet tuo metu ji nebuvo atspausdinta ir pasirodė tik po istoriko mirties. Galimas daiktas, kad pačiam autoriui ji pasirodė rizikinga, galinti pakenkti ne tiek jam, nuolat valdžios pešiojamam, kiek dramos ir spektaklio autoriams. Juk recenzijoje jis susižavėjęs rašo, kad žiūrovai aistringai ploja Mindaugui išdidžiai minint Lietuvos vardą...

Recenzijoje svarstomas ir dviejų originalių spektaklio personažų, galima sakyti, istorikų – Juodo ir Balto metraštininkų konfliktas, kuris Jurginiui pasirodė labai įdomus, dramos autoriaus suvoktas istoriškai teisingai, logiškai, kaip ir paties karaliaus Mindaugo tragedija. Vargu ar Jurginis numanė, kad tuoj po spektaklio premjeros žmonės ims vadinti jį Baltu, o Žiugždą – Juodu metraštininku… Tačiau būtent taip įvyko, tą žinojo net LKP CK, ir tai nebuvo atsitiktinumas – tuo publika parodė, kad ji gerai orientuojasi, kas yra kas istorikų bendrijoje, kurie iš jų, anot poeto, niekada neužmiršta, kieno duoną valgo ir kam tarnauja, nes bijo, kad teks ir „ant sausos šakos pasisūpuoti“, o kurie elgiasi garbingai, tarnauja ne valdžiai, bet istorijai, mokslui, tiesai, nors sovietmečiu ne visada buvo įmanoma išlaikyti tiesų stuburą.

Kodėl buvo pasirinkti būtent šie du istorikai dviem skirtingoms pozicijoms įvardyti? Norint atsakyti į šį klausimą visų pirma reikia prisiminti bent svarbiausius jų biografijos faktus.

Juozas Žiugžda (g. 1893 m.) buvo išsilavinęs, visuomeniškai aktyvus, labai darbštus žmogus. Kurį laiką mokytojavo vienoje gimtosios Suvalkijos pradinėje mokykloje, vėliau studijavo, dirbo Rusijoje. Ir ten, ir 1919 m. grįžęs į nepriklausomą Lietuvą priklausė eserų, liaudininkų partijoms, vėliau, 1927-1934 m., prisišliejo prie socialdemokratų, net dalyvavo jų internacionalo kongrese Vienoje 1931 m. Mokytojavo, rašė kalbos mokslo klausimais, nes, 1929 m. baigęs Kauno universitetą, įgijo literatūros ir lietuvių kalbos mokytojo specialybę, dirbo laikraščių, žurnalų redakcijose, redagavo knygas ir t. t.

1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, naujoji valdžia įtariai žiūrėjo į socialdemokratus, o ir jie į valdžią eiti vengė, bet Žiugžda iš karto gavo aukštas viceministro pareigas, vėliau buvo liaudies komisaro pavaduotojas švietimo žinyboje. Jo viršininkas Antanas Venclova 1941 m. charakteristikoje rašė, kad pavaldinys „dirba su atsidavimu“, „vargu ar kas kitas būt sugebėjęs tiek nudirbti, kiek jis yra nudirbęs“. O kolegė Liuda Vaineikytė pavadino jį darbo arkliu, iš trijų įstaigos vadovų atliekančiu didžiausią darbo dalį. Aišku, tą lėmė ne tik atsidavimas darbui, bet ir didžiulis pedagogo patyrimas, ir noras įsiteikti naujajai valdžiai.

Karo metus praleidęs Penzoje, Maskvoje, Žiugžda pokariu LSSR turėjo didelį autoritetą, pelnė LKP(b) vadovybės pasitikėjimą, sparčiai kopė aukštyn karjeros laiptais. Neturėdamas nei istoriko išsilavinimo, nei jokio mokslinio laipsnio, tapo VU Lietuvos istorijos katedros vedėju (1945 m.), Istorijos instituto direktorium (1948 m.), akademiku ir net MA viceprezidentu (1946 m.). Nuo 1949 m. iki 1964 m. – LKP CK narys, deputatas, apdovanotas 5 ordinais, iš jų du – Lenino. Bet visa tai vis tiek negarantavo saugaus gyvenimo, ypač Stalino laikais.

Sovietų saugumas stengėsi surinkti kuo daugiau kompromituojančios medžiagos apie daugelį senesniosios kartos tarpukario inteligentų – Antaną Purėną, Povilą Pakarklį, Feliksą Šimkūną, užkliuvo net bolševikų veikėjai, pavyzdžiui, kinematografijos ministrė (1948-1953) Michalina Meškauskienė, medicinos daktaras, sveikatos apsaugos komisaras (1940-1941) Vytautas Girdzijauskas ir kt. Bet Žiugždai čekistai skyrė ypatingą dėmesį dėl jo praeities – buvo eseras, LSDP CK narys, po to, kaip sklido gandai, suartėjo su tautininkais – ne veltui 1939-1940 m. dirbo Kauno 5 gimnazijos direktorium. Beje, jo brolis 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. Beje, ir VKP(b) nariu Žiugžda tapo nelengvai, tik 1947-aisiais, net penkerius metus išbuvęs kandidatu, nors turėjo – tai buvo privaloma kiekvienam, buvusiam kitų, „blogų“ partijų nariu, – dviejų komunistų su 20 metų partiniu stažu rekomendacijas.

Čekistai sekė jį keletą metų, siekdami, kaip patys nurodo, demaskuoti kenkėjišką jo veiklą ir ilgam įgrūsti į lagerį. Tuo tikslu ne kartą tardė ir Juozą Jurginį, bet iš jo nieko naudingo nesužinojo – suteikta puikia proga pakenkti viršininkui, kurį nelabai mėgo, šis nepasinaudojo. O štai iš saugumo rūsiuose laikomų inteligentų per tardymus išgauti reikiamų parodymų, regis, nebuvo sunku.

Todėl Žiugždos – į valdžią prasibrovusio įtartino, nepatikimo asmens – pavardė dažna čekistų raportuose Antanui Sniečkui, pranešimuose į Maskvą. Viename iš jų, rašytame 1951 m. vasarį, MGB vadovybė kaltino Žiugždą, esą pokariu jis vilkino mokyklų sovietizavimą, blogai vadovavo Istorijos institutui, „marinavo“ Lietuvos istorijos vadovėlio rengimą. Čekistai buvo jau visai netoli tikslo, bet Sniečkui vis dėlto pavyko apginti ištikimą valdžios tarną, esą tuo tikslu jis pasitelkė net patį Michailą Suslovą, bent taip slapčia kalbėjo istorikai.

Žiugžda liko laisvėje, bet už ją teko ilgai ir brangiai mokėti: iš kailio nėrėsi, kad įtiktų, įsiteiktų valdžiai savo raštais, MA viceprezidento, instituto direktoriaus ir katedros vedėjo veikla. Bet koks neatsargus žingsnis galėjo pakenkti ar net būti lemtingas. Kai Žiugžda viename savo straipsnyje per neapdairumą gerai atsiliepė apie Joną Basanavičių, tuoj gavo pylos ir turėjo parašyti priešingai. Antra vertus, buvo pavojinga ir persistengti – išlaikyti pusiausvyrą visais atžvilgiais nėra lengva...

Vis dėlto Žiugžda puikiai įvaldė pataikavimo valdžiai meną. Kiekviena proga šlovindavo Staliną, komunistų partiją ir rusų tautą, niekino lietuvių tautos praeitį, klastojo faktus istorijos leidiniuose, istorijos procesus, ir visuomenės pažangą aiškino vien klasių kova ir revoliucijomis. Įsidėmėtinas, pavyzdžiui, toks jo pareiškimas: „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės egzistavimas mums nesuteikia pagrindo didžiuotis savo istorija.“ Žinomas amerikiečių istorikas, Lietuvos praeities žinovas Alfredas Erichas Sennas visa tai įvertino, manyčiau, gana vykusiai ir subtiliai: „Žiugždos raštuose daug kūrybos.“ Taip jis ir pats rašė, ir iš kitų to reikalavo, mokė ne tik savo pavaldinius Istorijos institute, bet, būdamas MA viceprezidentas, kišosi ir į kalbininkų, literatų reikalus.12 Didelė Žiugždos kaltė, kad visada stengdamasis apsidrausti, bijodamas rizikuoti jis trukdė, ribojo lituanistinės literatūros leidimą. Antai viename inteligentijos susitikime su Sniečkum pareiškė: „Turime būti politikai, leisdami literatūrinį palikimą. Gerai, kad išleistas Maironio dvitomis, bet kam reikėjo išleisti tokiu dideliu [25 000 egz. – J. R.] tiražu?“

Tiesa, Žiugždos portreto nederėtų piešti vien juodomis spalvomis: stalininio teroro metais jo atsargumas apsaugojo daugelį instituto darbuotojų, išvengti nemalonumų jis padėdavo ir vėliau. Pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, „Žiugžda savo žmones gynė iš paskutiniųjų. Ir neįduodavo. Jis varžė, prižiūrėjo, vertė dirbti pagal tam tikras ankštas schemas, bet tuo pačiu gynė savo kolegas.“ O juk tipiškam karjeristui, koks buvo instituto direktorius, toks elgesys, atrodytų, visai nebūdingas... Ne veltui jo kandidatūrą į šias pareigas 1956 m., kai buvo perrenkamas, palaikė ir Konstantinas Jablonskis, ir beveik visi akademikai.

Stalino laikais besaikį pataikavimą Maskvai ir vietos valdžiai, taip kenkiant istorijos mokslui, dar būtų galima suprasti, gal net pateisinti: savisaugos instinktas yra natūralus. Tačiau ir po 1953 metų, kai net Sniečkaus taktika pasikeitė iš esmės, kai represinių struktūrų keliamas pavojus laisvei ir gyvybei smarkiai sumažėjo, Žiugždos elgesys liko tas pats. Kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, tuo metu, kai buvo rengiamasi Vilniaus universiteto įkūrimo 400 metų jubiliejui (1979 m.), garbingo amžiaus akademikas niekieno neverčiamas parašė laišką LKP CK, esą 1579 m. jokio universiteto nebuvo – tik menka jėzuitų mokyklėlė? Papratimas – antras prigimimas?

Juozo Jurginio gyvenimo ir mokslinės veiklos orientyrai buvo visai kitokie. Nors ir jis dalyvavo LKP veikloje, priklausė komunistinei studentų draugijai Scientia, už tai ir kalintas, ir nubaustas 3 mėn. priverčiamųjų darbų, o 1940 m. kolaborantinės Liaudies vyriausybės buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento direktoriumi, taigi galėjo padaryti neblogą karjerą, vis dėlto pasuko kitu keliu. Žinoma, ir Jurginis sakė konjunktūrines kalbas, rašė „raudonus“ straipsnius, iš dalies ir knygas, šlovino Staliną, dėkojo rusų tautai, caro imperijai, kad „priglaudė“ Lietuvą 1795 metais ir t. t. Tačiau tada taip elgtis buvo priversti daugelis inteligentų – rašytojų, mokslininkų… Juos (pavyzdžiui, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vienuolį) už tai 1954 m. pasmerkė politkaliniai: girdi, tauta galėjo apsieiti ir be universitetų, teatrų, institutų, nes „šios aukštos institucijos tarnauja vien tautai nuodyti, maitoti ir rusinti“. Bet ar viso to atsisakymas nebūtų reiškęs grįžimo į XIX, net į XVIII amžių, ar tauta nebūtų buvusi pasmerkta nutautėti ir išnykti?

Daugumai inteligentų teko prisitaikyti, daryti kompromisus su savo sąžine, tačiau tų kompromisų mastai, tikslai, o svarbiausia – padaryti nuostoliai anaiptol nebuvo vienodi. Žiugžda ne tik tikrino, cenzūravo instituto darbuotojų rašinius, bet ir stengėsi, kad kuo mažiau jų patektų į viešumą, vis mėgo kartoti: „Niekas nemuš mūsų už tai, kas nebuvo išleista. O už tai, kas pasirodė spaudoje, – galima nukentėti.“ Kad šios taisyklės jis visada apdairiai laikėsi, patvirtina ir ilgamečio Vagos leidyklos direktoriaus Jono Čekio žodžiai: „1954 m. LKP CK ideologiniame skyriuje. buvo svarstomas Vilniaus architektūros albumo išleidimo reikalas. Nors šio leidinio parengimas buvo smarkiai kritikuojamas ir šiai kritikai karštai pritarė akademikas Juozas Žiugžda, nepaisydamas šios kritikos, Juozas Jurginis ramiai, argumentuotai ir kažkaip netgi linksmai atrėmė visus puolimus, pasiremdamas leidiniais apie Maskvą, Leningradą, Novgorodą.“

Jurginis visada stengėsi parengti ir išleisti kuo daugiau istorinių monografijų, straipsnių rinkinių, populiarios literatūros apie mūsų tautos ir valstybės praeitį, nes Lietuvos istoriją laikė lietuvių tautos subjektu. Taigi Jurginio ir Žiugždos nuostatos buvo visiškai skirtingos, skyrėsi ir jų kvalifikacija. Nors kadaise Ignas Jonynas pavadino Jurginį savamoksliu, tikrasis istorijos srities savamokslis buvo Žiugžda – iš jo pastangų parašyti knygelę apie 1863 m. sukilėlių vadą kunigą Antaną Mackevičių dabar šaiposi ir istorikai, ir knygų leidėjai.

Tiesa, 1974 m. išleistoje jo literatūros rodyklėje nurodyta: „J. Žiugždos mokslinės veiklos viršūnė yra 3-jų tomų „Lietuvos TSR istorija.“ Pirmojo „Lietuvos TSR istorijos“ tomo autoriai iš esmės pakėlė lietuvių tautos istorijos plėšinius, siekdami marksistinės-lenininės metodologijos pagrindu įvertinti ir nušviesti pagrindines mūsų krašto senosios buržuazinės istoriografijos sukurtas siaurai klasines, nacionalistines koncepcijas.“

Šis daugelio instituto darbuotojų ilgai ir sunkiai rengtas, 1957-1965 m. išleistas tritomis netrukus buvo pramintas „Juodąja istorija“, bet ne dėl juodų savo viršelių, o todėl, kad Lietuvos praeitis jame klastojama, pateikiama iškreiptai, o XX a. medžiaga – tai net ne Lietuvos, o tik darbininkų judėjimo, LKP istorija. Jaunas istorikas Aurimas Švedas mano, kad ji specialiai buvo rašoma tokia – siekta atgrasyti žmones nuo domėjimosi savo istorija. Jeigu tai tiesa, vadinasi, kompartijos ir jos nurodymus vykdžiusio Žiugždos viltys iš dalies išsipildė – skaitytojai, ypač studentai, tikrai nepakentė „Juodosios istorijos“, KGB tą užfiksavo jau 1958-1960 metais. Tačiau žmonės vis tiek ieškojo knygų apie lietuvių tautos praeitį, tik kitokių – todėl taip išpopuliarėjo Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, išleista 1936 m. Jeigu „Juodoji istorija“ ir turi šiokią tokią išliekamąją vertę, tai tikrai ne Žiugždos nuopelnas, priešingai – todėl, kad kai kuriems jos autoriams – Konstantinui Jablonskiui, Juozui Jurginiui, Vytautui Merkiui, Mečislovui Jučui – vis dėlto pavyko atsispirti viršininko diktatui ir jie pateikė bent dalį teisingų faktų, vertingų žinių.

Jurginio kaip istoriko darbus gerai vertino ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių respublikų specialistai, jis buvo laukiamas pranešėjas daugelyje tarptautinių mokslinių konferencijų, jo knygas susidomėję skaitė išeivijos istorikai, nors vienu metu jie tvirtino, kad jų kolegos pokario Lietuvoje iš viso nieko vertinga negali parašyti. Jurginio kvalifikacija, tyrinėtojo ir rašytojo gebėjimai, objektyvus požiūris į tautos praeitį ir drąsa pasakoti apie tai atvirai, sąžiningai, nesilaikant valdžios nubrėžtų rėmų ir dogmų, laimėjo jam „visuomenės simpatijas ir laisvo istoriko vardą.“

Todėl plačioji visuomenė, kuri istorija domisi tik laisvalaikiu, Jurginį praminė Baltu – geru, teisingu metraštininku. „Žiugždizmo“ esmę sudarė pataikūniškas melas, todėl žmonių akyse Žiugžda buvo ir liko Juodas metraštininkas, t. y. bailus, nedoras istorikas.

Tokia visuomenės nuomonė, nors nevieša, bet plačiai žinoma, negalėjo neatsiliepti abiejų istorikų tarpusavio santykiams. Juoba kad likimas lėmė jiems ne kartą būti varžovais, konkurentais. Taip atsitiko ir 1965 m. – dėl vadovavimo Lietuvos SSR istorijos katedrai Vilniaus universitete. O buvo taip. Pirmaisiais pokario metais Ignas Jonynas, apkaltintas apolitiškumu, buvo atleistas, vedėju tapo Žiugžda. 1949 m. panaikinta ir pati katedra – liko tik bendra Žiugždos vadovaujama SSRS istorijos katedra. 1948 m. Daniilas Šupikovas, Maskvos emisaras, dar 1940 m. atsiųstas prižiūrėti Lietuvos komunistų, deramai įvertino vasalo stropumą: „Prof. Žiugžda skaito aukšto idėjinio – teorinio lygio paskaitas ir yra vienas garsiausių mokslininkų Lietuvos istorijos srityje.“

Tačiau, ideologiniam spaudimui susilpnėjus, universitete imta slapčia brandinti idėją, kad Lietuvos istorijos katedrą būtina atkurti. Tai buvo net šiek tiek panašu į sąmokslą – veikta priešiškai nusiteikusiam fakulteto dekanui nieko nežinant, neva partinei organizacijai (?!) reikalaujant. Kad katedros vedėju privalo būti Jurginis, niekam iš universiteto istorikų abejonių nekilo, tačiau „sąmokslas“ buvo išaiškintas ir, nors katedra atsirado, bet jos vedėju ir vėl tapo Žiugžda, nesvarbu, kad menkas Lietuvos istorijos žinovas ir prastas dėstytojas. Visai kas kita buvo Jurginis: turėjo gausybę žinių, originalių idėjų, mokėjo jas įdomiai, patraukliai perteikti, buvo studentų labai mėgstamas, globojo gabesnius, stengėsi iš jų išugdyti mokslininkus.

Istorijos institute konfliktų tarp minėtų „metraštininkų“ irgi pasitaikydavo dažnokai – dėl skirtingo požiūrio į Lietuvos istoriją, dėl personalo politikos, dėl darbo planų ir t. t. Tiesa, kartais Jurginis garsiai šlovindavo savo viršininką, pavyzdžiui, iškilmingame susirinkime Mokslų akademijoje Žiugždos 70-mečio proga 1963 m. pavasarį. Tačiau archyve išlikęs jo pranešimo tekstas dviprasmiškas, esama taiklių užuominų, ypač kad tais laikais tokia populiari buvo Ezopo kalba. Pavyzdžiui, įterpta tokia Plutarcho citata: „Istorijai nepaprastai sunku susekti tiesą: vėlesnėms kartoms įvykių pažinimą užtemdo laikas, o istorija, aprašanti savo amžininkų darbus ir gyvenimą, slepia ir iškraipo tiesą iš pavydo ir nepalankumo arba trokšdama įsiteikti ir pataikaudama.“ Tiesa, pranešimo pabaigoje Jurginis dar kartą pacitavo Plutarchą, pabrėždamas jubiliato santūrumą, romumą ir tai, kad savo valdžios jis nenaudoja piktam.

Aštrus konfliktas tarp šių istorikų kilo 1967 m. vasarą dėl kol kas nežinomų priežasčių. Jis pasiekė net Maskvą, iš kur buvo atsiųstas SSKP CK atstovas aiškintis padėties. Imtis taikytojo vaidmens jis nesėkmingai bandė įkalbėti MA visuomeninių mokslų skyriaus akademiką sekretorių Kostą Korsaką, kuris laiške žmonai rašė: „Mūsų CK nebežino, kaip išklampoti iš šios painiavos.“ Paprastai Korsakas palaikydavo Jurginį, nors pripažino, kad šis ne visada teisus ir korektiškas.

Žiugžda su Jurginiu keletą kartų buvo konkurentai ir dėl Istorijos instituto direktoriaus kėdės, vien tai ilgam apkartino jų tarpusavio santykius. Kad Žiugžda buvo didelis karjeristas, visiems aišku, bet ir Jurginis šiuo atžvilgiu buvo nepėsčias, nors jo motyvai varžybose dėl valdžios buvo visai kitokie – tikėjosi, beje, pagrįstai, ir ne jis vienas, kad istorikų kolektyvui vadovaus geriau.

Tačiau LKP vadovybė vadovavosi visai kitokiais kriterijais, todėl Jurginio planai vis žlugdavo. Taip įvyko ir 1970 m., kai Žiugždą valdžia pagaliau išprašė į pensiją. Tada Sniečkus, kažkodėl pasikvietęs pietauti ilgametį KGB viršininką Juozą Petkevičių, Juozą Matulį ir Juozą Jurginį, pareiškė, kad pastarajam teks pakeisti senąjį instituto direktorių, buvo numatytas ir jo pavaduotojas mokslo reikalams – Vytautas Merkys. Bet Žiugžda skubiai nuvyko į Maskvą ir pasistengė ten įrodyti, kad toks pasirinkimas būtų blogas dėl Jurginio „praeities klaidų“, todėl Sniečkui teko kapituliuoti. Tai buvo labai negražus ir betikslis kerštas – juk jokios konkrečios naudos sau eksdirektorius iš to negalėjo tikėtis.

Tikriausiai nagus prikišo ir Jurginio priešai LKP CK vadovybėje – jie nenorėjo, kad tokiam ideologiškai svarbiam institutui vadovautų savarankiškas, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos ginti, tarp istorikų autoritetingas žmogus. Istorijos instituto direktorium buvo paskirtas Bronius Vaitkevičius, atėjęs iš Partijos istorijos instituto, artimai bendravęs su Genriku Zimanu...

 
 
    Atgal...