Laikraščio „Anykšta“ 2010 m. gruodžio 7 d. numeryje Tautvydas Kontrimavičius pristato naujausią Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko prof. habil. dr. Antano Tylos mokslinį darbą – šiemet išleistą ir V. Jurgučio premija jau įvertintą monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667)“.

Profesorius Antanas Tyla gali pelnytai didžiuotis naujausiu savo mokslinio tiriamojo darbo vaisiumi.

Šiemet, kai Anykščių krašte išaugęs garbusis mokslininkas jau žengia per devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį, išleistas vienas solidžiausių jo mokslinių darbų – monografija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667)“.

Ta palyginti trumpa ir jau pusketvirto šimtmečio klodu pasidengusi mūsų krašto istorijos atkarpa – ne tik žmogaus gyvenimu neaprėpiamos laiko distancijos atribota. Mums, koją į XXI amžių įkėlusiems, ji – skirtingų suvokimo bei vertinimo nuostatų, tiesiog kitos vertybių skalės laikmetis.

Todėl ir užduotis mokslininkui istorikui, įsigilinusiam į tokią epochą, yra dvejopa. Svarbu ne tik ją pažinti ir mums atskleisti, bet kartu dar ir apčiuopti svetimame mums laike tuos protėvių veiklos bruožus, iš kurių galėtume semtis nesenstančios patirties, tokio tyrimo ir pažinimo dėka tapdami tvirtesni ir išmintingesni.

Atitrūkusiems nuo XVII a. istorijos verta prisiminti, kad prof. A. Tylos kaip mokslinio tyrimo objektas pasirinktas laikotarpis – vienas sudėtingiausių Lietuvos valstybės išgyvenimo tarpsnių. Tai gilios politinės ir ekonominės krizės, tuo metu praslinkusios per visą Europą, laikmetis. Mums, lietuviams, tai dar ir žūtbūtinio išgyvenimo tarpsnis, kai dėl Lietuvos ir su ja tuo metu jau politiškai susaistytos Lenkijos vienu metu varžėsi švedai ir rusai, kai jos teritoriją siekė dalintis sukilę Ukrainos kazokai ir Krymo totoriai.

Pasirodžius šiai monografijai, tenka pripažinti, kad prof. A. Tyla yra pirmasis Lietuvos valstybės istorikas, pateikęs išsamų ir motyvuotą vaizdą, kaip sunkiausiu laikotarpiu Lietuvai pavyko suformuoti savo biudžetą, kokiomis mokesčių įplaukomis ji galėjo garantuoti valstybės išlikimą ir kokią įtaką politinė visuomenė turėjo valstybės apsaugai ir gynybai.

Istorinė dvidešimtmečio karo studija per valstybės iždo politikos prizmę leidžia suprasti, kaip gi Lietuva, XVII a. viduryje netekusi iki 90 proc. savo teritorijos ir gyventojų – tiek tuo metu išsidalijo okupantai, – apsigynė, išsivadavo ir galėjo toliau gyvuoti.

Pasak monografijos autoriaus, karas patikrino Lietuvos valstybines ir luomines struktūras, jų gyvybingumą, lankstumą, gebėjimą gintis ir apsaugoti valstybę. Istoriko tyrinėtu laikotarpiu Lietuvai beveik 20 metų iš valstybės iždo reikėjo išlaikyti nuo 5 iki 18 tūkstančių išaugusią samdomą kariuomenę, kad ji taptų patikimu valstybingumo ramsčiu.

Kaip tai pavyko padaryti, kai karo siaubiamoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje mokesčius kiek laiko mokėjo vos dešimtadalis gyventojų, o pusė sodybų ir jų ūkių apskritai buvo sunaikinti? Pagaliau – kaip pavyko atsispirti bado šmėklai, kuri visoje Europoje per krizę tapdavo neįveikiamu ir politinę suirutę gilinančiu palydovu? Apie tai – naujausia habilituoto humanitarinių mokslų, istorijos daktaro A. Tylos monografija.

Remdamasis išlikusiais dokumentais, kitų istorikų tyrinėjimais, mūsų kraštietis mokslininkas pateikia motyvuotas išvadas, kad valstybės likimas kritiniais momentais labiausiai priklauso nuo pilietinės savimonės, nuo suvoktos ir veiksmus lemiančios asmeninės atsakomybės už savo valstybę, nuo sugebėjimų mobilizuoti resursus.

Monografijos autorius griauna vadovėlinius stereotipus apie Lietuvos bajorijos nesugebėjimą susitelkti ir susitarti, pateikia išsamią informaciją apie tai, kiek įtakos valstybės išlikimui turėjo bajorų apsisprendimas aukoti asmeninius interesus valstybės išlikimo labui.

Ilgą laiką Lietuvos valstybės istorijos tyrimuose vyravusį kritišką požiūrį į asmeninės nuomonės viršenybę ir nerezultatyvius politinius ginčus prof. A. Tyla keičia kitu istorinių faktų analizės principu: kas lėmė gerą galutinį rezultatą, kad Lietuva išėjo iš krizinio laikotarpio kaip savo gyvybingumą įrodžiusi valstybė?

Žymaus istoriko, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko A. Tylos surinkti faktai ir pateikti apibendrinimai, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė visuomenė sugebėjo susitelkti ir panaudoti visus išteklius savo valstybei išsaugoti, yra lobis ir XXI a. pradžios Lietuvos Respublikos politinei visuomenei.

Tačiau – su sąlyga. Iš praeities patyrimų reikia mokytis, juos pažįstant ir racionaliai pritaikant savo laikui, savo gyvenimui. Kaip ne kartą anykštėnams yra kalbėjęs garbusis profesorius A. Tyla, – pagarba praeičiai ir gebėjimas į ją atsiremti yra mūsų tvirtybė.