Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-02-02   Buvęs Anykščių mokytojas – Vytauto Mačernio bendramokslis
 
 

Dienraštis "Respublika" vasario 1-osios numeryje skiltyje "Gyvenimas" publikuoja žurnalistės Vidos Patamsytės publikaciją "Vytauto Mačernio bendramokslis", kurioje pristato 90-mečio sulaukusį habilituotą edukologijos daktarą profesorių Leoną JOVAIŠĄ. Pirmoji jauno mokytojo darbovietė 1941 m. rudenį buvo Anykščių progimnazija...

Nuo ryškiu talentu žybtelėjusio tragiško likimo poeto Vytauto Mačernio gimimo birželio 5-ąją sueis 90 metų. Jo vienmetis, kartu su juo Telšių gimnazijoje mokęsis profesorius Leonas Jovaiša savo jubiliejų atšventė sausio 11 dieną.

Habilituotas edukologijos mokslų daktaras Leonas Jovaiša. Sauliaus Venckaus nuotrauka.

Ta proga buvo du minėjimai: vieną kartu su habilituotam edukologijos mokslų daktarui skirta konferencija organizavo Vilniaus universitetas, kitą – anūkas Marius Jovaiša. Tas pats, kurio fotografijų albumas “Neregėta Lietuva” keliauja per pasaulį. Čia kartu atšventę ir žmonos Stefos Jovaišienės, kuriai 90-metis sueis po mėnesio, sukaktį.

Profesinio orientavimo sistemos kūrėjas L. Jovaiša ketino tapti filosofu, bet dirbo mokytoju (gimnazijose, universitetuose), ir tapo juo, kaip dabar juokauja, be jokios orientacijos. Jį, baigusį gimnaziją ir Berlyno universiteto vokiečių kalbos kursus, brolis Česlovas, geležinkelietis, atlydėjo į Vilnių, prie Švietimo ministerijos, ir stumtelėjo pro duris. Įėjo ir išsyk gavo darbą Anykščių progimnazijoje. Vilniaus universitetą baigė eksternu 1950 metais. Per 55 pedagoginės veiklos metus jis ne kartą su įkvėpimu rašė apie mokytojo pašaukimą, parengė net 40 mokslo daktarų. Paliko pėdsaką psichologijos ir filosofijos srityse.

Literatų būreliui vadovavo V. Mačernis

Poetas Vytautas Mačernis, su kuriuo mokėsi Telšių gimnazijoje, už jį buvo dviem klasėmis aukščiau.

– Vytautas Mačernis buvo kuklus, labai protingas jaunuolis, – prisimena L. Jovaiša. – Vadovavo gimnazijoje ateitininkų kuopai ir literatų būreliui. Jis rašė eilėraščius ir aš rašiau eiles, dar novelikes rašiau – skaitydavome susirinkimuose, bet kai stojo Tarybų valdžia, viską sudeginau. 1943 metais jau mokytojavau Telšiuose, kai apskrities viršininko raštinėje mašinėle buvo atspausdinta pirmoji Vytauto eilių knygelė “Rudens sonetai”, mažas pailgas sąsiuvinukas mėlynais viršeliais. Dvylika sonetų. Sutikau jį iš viršaičio einantį visą laimingą. Jis labai didžiavosi pirmąja savo knygele, ir vieną jų paėmęs čia pat man užrašė dovanų. Gaila, jos nebeturiu. Daviau paskaityti poetui kunigui Česlovui Kavaliauskui, jis perskaitęs davė kitam kunigui, tas vėl kam, taip jos ir neatgavau. Kas žino, gal yra kur nors pas žmones. Labai mėgau jo eilėraščius, mintinai mokėjau, dar visai neseniai deklamavau. Kitų metų rudenį (1944 m.) trenkė žinia, kad žuvo nuo atsitiktinės skeveldros, važiuodamas iš Alsėdžių į Kalvariją; kad buvę pas jį draugų iš Vilniaus, artistų privažiavę, jie visi ruošėsi bėgti į Vokietiją. Apie pasitraukimą V. Mačernis man nebuvo užsiminęs.

Leono Jovaišos ir jo žmonos sesers Jadvygos nuotrauka daryta 1944-ųjų vasarą (po kelių mėnesių spalio 7-ąją skeveldra užbaigs V. Mačernio kelią).

Tačiau sudeginęs eilėraščius L. Jovaiša vis grįždavo prie jų. Tarybinei tvarkai liberalėjant, rašė vakarais, tiesa, labai retai, ir kišdavo ką parašęs į tolimiausią stalčių. Kai kurie eilėraščiai buvo pasirodę laikraščiuose: Lietuvoje – slapyvardžiu, JAV – tikruoju vardu. Tik prieš septynerius metus ryžosi sudėti juos į knygą “Likimai”, skirtą artimiems žmonėms.

– Aš drovėjausi rašydamas eilėraščius juos rodyti. Nenorėjau būti atviras, poetai ir filosofai man rodėsi nelabai solidūs. O mano pažįstamas filosofas Antanas Maceina, filosofo Stasio Šalkauskio mokinys, su kuriuo susipažinau Berlyne, filosofiją laikė poezija. Jo prometėjizmas man buvo padaręs didžiulį įspūdį. Labai vertinau Maceiną, labai rimtas galvočius. Ir S. Šalkauskį buvau išstudijavęs, jis buvo ateitininkų ideologas.

Kelias su knygomis

Prometėjo tėvynėje Graikijoje, kurią norėjo pamatyti ir dėl pirmojo savo filosofijos mokytojo Sokrato, L. Jovaiša taip ir neapsilankė. Pažino ją iš knygų.

– Kaip turistas niekur nesu keliavęs, daugiausia, ką pamačiau, vis būdamas komandiruotėse Kijeve, Minske, Leningrade. Keletą mėnesių gyvendamas Berlyne, esu nuvažiavęs iki Dresdeno...

Nepanašu, kad gailėtųsi daugiau laiko atidavęs knygoms (pats išleido 43 knygas), o ne miestams. Kaip savotišką kompensaciją pamini Palangą, kurią pirmąkart pamatė dar gimnazistas, o Vilniaus universitetui sumūrijus poilsio namus, mato beveik kasmet, gal tik kelias vasaras yra praleidęs. Traukia jį šimtąkart išvaikščiotas Birutės kalnas, tiltas, mamos prisiminimai. Palangos kurhauze, kurio dabar belikę pelenai, porą metų dirbo jo tėvai: mama – bufetininke, tėvas – kelneriu, jis pats vienus metus mokytojavo Palangoje, gyveno su motina, ji ten ir pasimirė. Ir palaidota tenai.

Svajonė lieka visada

Jovaišų giminė plati. Nors vieno sūnaus neteko, liko du: akademikas ekspertas, VU istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša ir psichologijos daktaras Tomas Jovaiša, dirbantis Pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institute. Ant sienų nemažai jo tapytų peizažų, kuriuos lengva supainioti su pripažintų profesionalų darbais. Sūnų šeimos pradžiugino šešiais anūkais ir dešimčia proanūkių:

– Anūkas Marius – rimtas verslininkas, – mielai apie juos kalba L. Jovaiša, – jau padarė albumą Belize, jau sakė gavęs leidimą fotografuoti Kuboje, pradėjo projektą Meksikoje. Jis yra Eugenijaus sūnus. Eugenijus pagarsėjo tuo, kad pirmasis Lietuvoje ėmė leisti elektroninius istorijos vadovėlius. Mirusio mano vaiko Lino sūnus Tomukas yra gydytojas, kaip jo tėvas, biomedicinos mokslų daktaras, dirba ligoninėje Londone, dėsto Londono universitete. Trečias anūkas Leonas, Tomo sūnus, studijavo Dailės akademijoje, irgi verčiasi reklamoje...

Šią minutę profesoriui visi jo paties gyvenimo darbai nebėra tokie svarbūs. Kadaise išskyręs tris svarbiausias formas, kuriomis prabėga žmogaus gyvenimas, linkęs mėgautis viena iš jų – bendravimu, dvi pirmąsias (pažinimą ir veiklą) atidėjęs istorijai. Be abejo, jam įdomu, kas vyksta pasaulyje, be abejo, skaudu, kas vyko Maskvoje, bet teroro aktas jau neišprovokuoja filosofinių minčių:

– Iš manęs dabar joks psichologas, joks pedagogas, joks filosofas. Aš pasiėmiau vieną savo knygą skaityt, neatpažįstu, galvoju, kaip aš galėjau šitaip parašyt... Niekas. Visiškai niekas iš to, kas padaryta, neturi man reikšmės.

Sulaukęs garbaus amžiaus, sako tebeskaitąs knygas ir dabar, nors sunkiai, su didinamuoju stiklu. Ir teberašo (pernai išėjo dvi knygelės). Lengvai ir greitai prisitaikė prie kompiuterio, nes nuo gimnazijos laikų turėjo rašomąją mašinėlę. Svajonei iki šiol sakosi esąs neabejingas:

– Svajonių turėjau visada. Ir dabar, sulaukęs devyniasdešimties, svajoju kaip nors ištraukti iki gegužės vidurio. Palangoje su Stefute pabūti vieną mėnesį svajoju...

 
 
    Atgal...