Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-02-22   Fotomenininko Jono Junevičiaus objektyve – smėlynų raštai
 
 

2010 m. pabaigoje pasirodė žurnalisto, fotomenininko, besidarbuojančio Anykščių krašto laikraštyje "Anykšta" ir mėnesinio žurnalo "Aukštaitiškas formatas" redakcijose, Jono Junevičiaus fotografijų albumas "Kvarcinio smėlio raštai".

Jį išleisti padėjo AB "Anykščių kvarcas", albume tekstai išversti į rusų ir anglų kalbas, redaktorė Ugnė Laima Rakauskaitė, viršelio dailininkas Simonas Gutauskas, maketavo Violeta Bekionienė, spausdino AB "Spauda".

Skaitytojams priminsiu, kad 2004 m. išleistas dar vienas J. Junevičiaus albumas – "Anykščių idilės". Menininko darbų rasime ir 2007 m. pasirodžiusiame anykštėnų kūrybos albume "Puokštė Anykščiams".

Paties Dangaus apdovanotas šis kraštas. Jame gyvos ir vis gyvinamos literatūrinės tradicijos, prižiūrimi gamtos paminklai, anykštėnai kultūrininkai – muziejininkai ir bibliotekininkai – vis geba taip subtiliai ir kūrybingai pristatyti atvykstančiajam tai, kas jiems sava, artima, brangu. Rodos, čia gyvas kiekvienas takas, kiekvienas kampelis kalba apie unikalų, nesužalotą gyvenimą.

Atvyksti nors trumpam pabūti, pasidairyti, atsikvėpti, ir, rodos, pajunti didžiųjų anykštėnų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio-Žukausko, B. Buivydaitės kūrybinę dvasią. Pasirodo, niekas neišnyksta. Tik svarbu nuolatos sugrįžti, nuolat prisiminti savo šaknis ir viltingai žvelgti ir žengti pirmyn.

Graži čia ir gamta, pušimis apaugę smėliakalniai. Kodėl gi neužkopti ant Liudiškių kalvų, kodėl nepasidairyti į apylinkes ir į istoriją nuo Šeimyniškėlių arba A. Vienuolio-Žukausko išgarsinto Vorutos piliakalnio? Kodėl neaplankyti Storių kalnų, nors šiandien labai apaugusių šabakštynais? Taip susitinkam su kadaise gyvenusiais, buvusiais, kalbėjusiais ir pasilikusiais. O kur dar Variaus upelis, lyg skaudančią žaizdą atvėręs ištekėjusį baltąjį smėlį. O kur dar Pavarių kaimelis, Vetygalos atodanga su Šventosios vingiu... Žmonės čia gyveno nuo neatmenamų laikų, kūrėsi tiesiog ant smėlio, vargingai gyveno. Pati gamta mokė džiaugtis tuo, kas yra. Krantus ir žmonių gyvenimus nuo laikinumo ir beprotystės plovė Šventosios vandenys.

J. Junevičius albume "Kvarcinio smėlio raštai" įrašė: "Anykščių kvarcinio smėlio klodai – tai atversta mūsų krašto gelmių knyga. Skaityti ją įdomu, bet nelengva. Man tie horizontalūs gelsvi, rusvi ir net juosvi smėlio rašmenys baltame šlaite, prieš milijonus metų palikti gamtos, yra dar vienas liudijimas, kad pats sumaniausias kūrėjas – gamta, o mums belieka tai pamatyti ir stebėtis jos išmone. Smėlis – kaip upės vanduo: to, ką išvydai šią akimirką, nebeteks pamatyti nei po valandos, nei kitą dieną... Vėjas ir vanduo, tvėręs šį grožį, kai žemėje dar nebuvo žmogaus pėdsakų, nesnaudžia ir dabar. Vėjo pustomos smulkiausios dalelytės virsta smėlio pūga arba srovelėmis čiurlena nuo šlaito, o po liūties balta siena purvinu lataku žemyn čiuožia smėlį slėpęs molis, baltumas išraižydamas rudais zigzagais. Kartais žmonių paliktame šlaite jis išgraužia tikrus kanjonus, nusineša vieną kitą urvinės kregždės lizdą ar palaidoja apačioje bandančią įsikibti augmeniją".

Geras ne tik fotografo objektyvas, bet ir pati jo akis tokia imli, sugebanti pamatyti atšiaurias smėlynų keteras, smėlio raštus, įvairiabriaunius šlaitus – amžių istoriją sugulusią klodais, vandens išplautus vingius ir mažus kvarco kristalėlius, zigzagus, mažo gyvūnėlio nagų pėdsakus, kuriuos greitai vėjas užpustys, vienišą, vėplinėjantį vorą, kregždžių laikinus – amžinus namelius, skurdžių žolių dar skurdesnes šakneles, vis bandančias įsiskverbti, įsitaisyti, įaugti... Ir tos nuostabios smėlio spalvos, įvairus baltumas, kartais grynas, kartais su priemaišomis, atspalviai, kompozicijos. Žiūri ir mokaisi iš tų raštų. Kad toks puošnus būtų mūsų gyvenimas!..

Atvažiuojant į Anykščius nuo Troškūnų pasitinka didelė duobė, dabar jau baigtas eksploatuoti kvarcinio smėlio karjeras, pilnas mažų ežeriukų, apaugęs berželiais, meldais, žolėmis. Kitas veikiantis yra visai netoli miesto, pakeliui į Kavarską

Įdomūs tie smėlynai ne tik geologams. Įdomi toji gamtos knyga kiekvienam, mylinčiam ir puoselėjančiam savo kampelį. Laikas, vėjas, vanduo formavo kvarcinio smėlio klodus. Į tas kūrybines stichijų audras kadaise pateko ir amžiams pasiliko tuomet augusių kukmedžių, bukų, skroblų, guobų liekanos, virsdamos į geležies oksidą ar dar kitus spalvingus smėlio priedus, priemaišas. Vėliau tą gamtos ir laiko kūrybą savaip koregavo atslinkę ledynai, paslėpdami smėlį po 2-3, o kartais net 14 metrų storio sąnašomis.

Senokai  anykštėnai atrado smėlį. Jo baltumu papuošdavo savo sodybų takus šventėms, klebono vizito laukdami, veždavo žydų vaikams pasidžiaugti. Juk tas baltas skaidrumas primena harmoniją – tobulą, pirmapradį ryšį su savimi, aplinka, Dangaus aukštybėmis.

Vėliau šis smėlis imtas naudoti stiklo gamybai. Smėlis imtas kasti, plauti apie 1934 m. "Bagotas" buvo tas žmogus, kurio aruose to smėlio rasdavo. Pasirodo, anykštėniškas smėlis savo kokybe nė kiek nenusileidžia tam, kuris atvežamas iš Vokietijos. Atsirado darbo pirkliams, žydams, vaikams, vežikams, vandennešiams, krovikams... Atsirado būdas prasigyventi, sustiprėti. Geriausias tas smėlis, kuriame rasdavo daug kvarco grūdelių.

"Kai kur smėlyje pasitaikydavo geležies rūdžių, jas reikėjo išplauti. Plovėm primityviai, čia pat sukaltoj dėžėj. Darbas buvo sunkus, ypač tiems, kas vandenį iš Šventosios tampė kibirais. Veždavo jį arkliais, supylę į statines. Kad maišus (jie sverdavo 100-200 kg) būtų lengviau sukilnoti, juos guldydavo į ilgą žemą vežimą. Šitaip smėlis keliaudavo į geležinkelio stotį. Ten jį pakraudavo į vagonus. Smėlio maišai "siauruku" keliaudavo į Radviliškį, ten juos perkraudavo į Kauno traukinį. Galiausiai jie pasiekdavo Aleksotą. Vėliau, kai Radvilišky buvopastatytas stiklo fabrikas, jų kelias gerokai sutrumpėjo. (...). Po karo darbai vėl atsinaujino, dirbančius "prie strategiškai svarbios iškasenos" atleisdavo nuo kariuomenės...", – taip rašoma Rimanto Vanago knygoje "Nenusigręžk nuo savęs".

Flotuotą smėlį iš 1968 m. įkurtos įmonės "Anykščių kvarcas" į Panevėžio stiklo fabriką, "Ekrano" gamyklą siauruoju geležinkeliu specialiais konteineriais veždavo iki 1999 m. Kiek per tuos dešimtmečius to smėlio iškasta, išplauta, išvežta... Dabar siaurasis geležinkelis pritaikytas pramogoms, rodos, nebėra Panevėžyje nė stiklo fabriko, uždarytas ir garsusis "Ekranas". Bet smėlis dar vis kasamas, dar vis šen bei ten reikalingas.

Baltojo smėlio istorija prasidėjo šalia apdainuotosios Šventosios, Žvejų gatvėje, žmonių rėžiuose. O fotografas J. Junevičius mums padovanojo puikų albumą, kad dar sykį gėrėtumės kvarco kristalų baltumu (kartais tas baltumas primena šokoladinius ledus, aptirpusius, nuvarvėjusius...), stichijų lengvu žaismingumu.

Rodos, pati gamta lyg vaikas leidžia sau žaisti, kuria čia ir dabar, o po kelių akimirkų – vėl kitaip, vėl iš naujo. Ir toji gamta – visagalinčioji jėga pati tvarkosi, šeimininkauja, kuria, griauna, formuoja. Joje tiek vietos vėjui, lietui, laikui, augalėliui, žmogui. Pamatykim tą grožį, išgirskim smėlyje garbės giesmę išgiedančią sekundę. Visi be galo laikini ir trapūs, todėl ir graudžiai gražūs.

Justas JASĖNAS

 
 
    Atgal...