Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-06-10   Antanas Terleckas. Močiutė tebesišypso – Anapilin iškeliavusiai Elenai Terleckienei atminti
 
 

Interneto dienraštis www.bernardinai.lt rubrikose "Visuomenė", "Istorija ir atmintis  LUX/jauniems" ir "Kelyje" birželio pradžioje paskelbė disidentų Antano ir Elenos Terleckų anūko Antano Terlecko pamąstymus apie pernai mirusią jo močiutę. Prisiminimai apie anykštėnę, buvusią pogrindinio patriotinio judėjimo sūkuryje ir kartu išlikusia atmintyje kaip šviesi močiutė, jaudina ir žavi. 

2011 m. birželio 10-ą dieną sukanka  vieneri metai nuo tada, kai Anapilin iškeliavo Mama, Močiutė, Prosenelė,  vieniems tik  gera kaimynė, kitiems Disidentė iš didžiosios raidės – Elena Terleckienė. Kaip ir visas gyvenimas, paskutinieji mėnesiai jai nebuvo lengvi, tačiau likimo dovanas ir skausmus pasitikdavusi nenusakomai šviesiai, lygiai taip pat ir išėjo:  kiekvienam, ją pažinojusiam, palikusi daugybę šiltų prisiminimų. Ne išimtis esu ir aš pats.

Kur nors perskaitęs žodį „močiutė“, iškart prisimenu Ją – visada besišypsančią, besijuokiančią, laimingą – savo Močiutę. Tai žmogus, kuriam esu dėkingas už viską iki pat savo sielos gelmių. Pradedant tuo, kad prižiūrėdavo mane, kol dirbdavo tėvai, baigiant tuo, kad visad užstodavo tų pačių tėvų akyse, nesvarbu, vertas to buvau, ar ne. Prisimenu, kaip drauge žaisdavom krepšinį, futbolą, nors Ji tuo metu jau tikrai nebuvo jauna. Prisimenu, kaip vaikydavau ją – „močiute, duok tą, močiute, einam ten, močiute...“ Prisimenu, kaip sėdėdavom kartu ant sofos, vartydami mano vaikišką enciklopediją. Kaip sukčiaudavau žaisdamas "Monopolį"...

Tuomet ir šiandien ji man pirmiausia  yra Močiutė, nors manau, kad ne tik istorijos vadovėliuose jai turėtų atsirasti vietos.  

Elena Terleckienė gimė 1925 metų rugpjūčio 1 dieną Panevėžio apskrities Troškūnų valsčiaus Laukagalių kaime. Į rezistencinę veiklą įsitraukė 1944-ais metais, vykdydama partizanų užduotis, perduodama jiems būtiniausių daiktų. Jos brolis Stasys Keraitis-Varnas priklausė Algimanto apygardos partizanams, vadovavo būriui, žuvo 1948-aisiais. Už tai, kad norėjo palaidoti brolio palaikus, buvo areštuota ir tardyta.

1951 metais Elena ištekėjo už Antano Terlecko, kuris jau 1957 m. Kūčių vakarą buvo pirmąkart atplėštas nuo savo šeimos, palikęs namuose antro vaiko besilaukiančią Močiutę.

1978-aisiais tapo Lietuvos Laisvės Lygos nare, dalyvavo pogrindžio veikloje. Ne kartą buvo suimta ir tardyta KGB.

1997 metais Elenai Terleckienei suteiktas Rezistencijos dalyvio vardas, o 2006-aisiais pripažintas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lenkijos Respublikos ordino "Už nuopelnus Lenkijos Respublikai" karininko kryžiumi.

Šią informaciją surinkau iš oficialių šaltinių ir iš savo senelio Antano Terlecko išleistų atsiminimų. Iš  jų, iš savo tėvų  pasakojimų, iš savo patiries suprantu, kad Močiutė buvo gera ne tik man, o ir kiekvienam, kuris tuo metu beldėsi į medinius namus Nemenčinės plente, nesvarbu, kokios tautybės ir kokių tikslų vedinas ateidavo.

2009 metų balandį, Verbų sekmadienį, Močiutė  išėjo iš namų pasivaikščioti po mišką. Bevaikščiodama nukrito, susitrenkė galvą, tačiau niekam apie tai nesakė – Ji niekad nenorėjo būti našta, visąlaik tylėdavo... Kad tai yra kažkas rimtesnio, pastebėta buvo tik po kelių dienų, kai viskas jau buvo pakankamai komplikuota. Nuo to įvykio sveikata vis prastėjo, kol 2010 m. birželio 10-ą Ji mirė ligoninėje.

14 mėnesių. Tiek laiko visų artimųjų akyse ji geso. Per tuos 14 mėnesių buvo visko: ir pagerėjimų, ir pablogėjimų, ir juoko, ir ašarų. Bet šypsena retai apleisdavo Močiutės veidą, kiekvieną dieną Ji papasakodavo ką nors naujo iš savo „tautosakos lobynų“, priversdama visus aplinkinius juoktis. Visgi buvo be galo sunku matyti ją gęstančią. Sėdėdavau savo kambaryje, užsidaręs, nors Ji būdavo visai šalia – būtų užtekę atsidaryti duris ir žengti keturis žingsnius. Tiesiog bijodavau. Bijodavau to skausmo, kuris užplūsdavo vos pamačius Ją – gulinčią lovoje. Ji buvo šalia, bet kartu Ji buvo toliau, nei kada nors anksčiau.

Prisimenu tą dieną, kai pirmąkart ją pamačiau ligoninėje. Ne namuose, bet ligoninėje. Atėjau su savo tėvu į palatą, pasisveikinau. Vietoj atsakymo sulaukiau šypsenos. Tėvas pasakė: „Čia Antanas, tavo anūkas. Ar atsimeni, kaip žaisdavot krepšinį?“. Ji linktelėjo, vis dar besišypsodama; tuo metu jau ne visus atpažindavo. Tą dieną aš pirmąkart tikrai pajutau, kad krepšinio su Ja niekada nebežaisiu... Tos dienos pojūčiai iki šiol mane persekioja.

Visgi  vaikystės atsiminimai (man už kelių dienų sukaks septyniolika) visada liks stipresni.

Su tavim, Močiute, viskas buvo gerai, viskas buvo paprasta... niekada Tavęs nepamiršiu.

 
 
    Atgal...