Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-12-19   Algirdas Kaušpėdas – apie savo "didįjį gyvenimo planą"
 
 

Žurnalas "Moteris" lapkričio numeryje publikuoja žurnalistės Jolantos Miškinytės  interviu su architektu ir dainininku, nuolatiniu Paandrioniškio kaimo svečiu Algirdu KAUŠPĖDU, kuriame jis pasakoja ir apie "didįjį gyvenimo planą – nueiti kuo ilgesnį dvasinį kelią, kad nenumirčiau "durnas".

Algirdas Kaušpėdas. Agnės Gintalaitės ("Moteris") nuotrauka

Šis legendinės grupės „Antis“ lyderio architekto Algirdo Kaušpėdo interviu „Moters“ žurnalui buvo ir filmuojamas, mat režisierė Giedrė Žickytė kūrė dokumentinę juostą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ apie audringą istorinį antinų laikotarpį. Giedrė labiausiai domėjosi, kaip tampama minias paskui save vedančiais revoliucionieriais, o žurnalistė Jolanta Miškinytė – kaip šiandien gyvena, kaip jaučiasi ir kokius revoliucijos vaisius raško Algirdas Kaušpėdas.
 
– Jūsų namuose nematyti „Anties“ šlovės ženklų – jokios atributikos, nuotraukų ant sienų, nėra netgi originaliojo Jurgos Ivanauskaitės sukurto grupės plakato. Nejaučiate sentimentų tam gyvenimo etapui, tai – jau archyvas?
 
– „Anties“ archyvas yra, ten ir Jurgos plakatą rastume, bet aš dar nesu archyvas, o ir grupės istorija dar nepasibaigusi. Ji gyva. „Anties“ nesureikšminu. Ir man visiškai neatrodo, kad būtume darę kažkokį perversmą. Greičiau jau buvom revoliucijos pakeleiviai, kuriuos galingas fejerverkas iššovė į dangų. Žinoma, malonu, kad mus pastebėjo kaip vieną iš žemyn krentančių to sprogimo skeveldrų.
 
– Po dviejų dešimtmečių tylos vėl grįžote į sceną. Rizikinga. Argi „Antis“ savo klasikinėmis dainomis nepasakė visko ir apie ano laiko, ir apie nūdienos antivertybes?
 
– Ačiū už tokį atsiliepimą. „Antis“ išaugo iš tam tikro istorinio konteksto, kai nė nesapnavome apie jokią komerciją. Jai pavyko tapti neformalaus, labai nuoširdaus požiūrio į gyvenimą pavyzdžiu. Po ilgos pertraukos vėl lipdami į sceną nesiekėme nieko panašaus, viso labo norėjome pasijuokti iš savęs. Sugrįžusios grupės kompaktinės plokštelės „Ančių dainos“ ir „Zuikis pleibojus“ pirmiausia yra autoironiškos. Nesistengiame patikti. Džiaugiamės galėdami užsiimti tokia iracionalia veikla kaip kūryba ir šiandienę „Antį“ suprantame kaip mūsų pačių dvasinio tobulėjimo priemonę. Galbūt todėl vėl pasirodyti prieš publiką mums buvo labai lengva, padarėme tai be jokių ginčių, dvejonių.
 
– Ar grandiozinės sėkmės metais nesukirbėdavo mintis mesti architektūrą ir užsiimti tik muzika?
 
– Ne. Groti už pinigus ir apskritai menas už pinigus – labai banalu. Netikiu nuoširdžiu menu už pinigus. Mūsų grupės nariai profesionalūs muzikantai sako, kad daugiau nieko nemoka ir neturėtų iš ko pragyventi. Tik iš solidarumo su jais esame priversti pardavinėti bilietus į savo koncertus. Ir vis tiek finansiškai „Antis“ – vienas nuostolis. Užtat koks dvasinis pelnas! Viliuosi, kad mūsų dainos įkvepia kitus pakelti galvas, sukilti prieš rutiną, tobulėti. „Antis“ – tarsi drąsos suteikiančios piliulės. Arba laisvinamosios.
 
– Muzikos kritikai pripažįsta, kad puikiai kuriate teatrą, tačiau kritikuoja Jūsų vokalinius gebėjimus. Ar tai nepakerta sparnų? O gal nesukate galvos dėl perfekcionizmo?
 
– Nedirbtų su manimi toks iškilus Lietuvos nacionalinės premijos laureatas kaip Vaclovas Augustinas, jeigu nematytų kitokio mano pasaulio, tam tikros razinos. Tiesa, kad niekada nesimokiau vokalo, bet juk ir neteigiu esąs dainininkas. Sakyčiau, užsiiminėju vokaliniu dizainu, mezgu emocinę kalbą tarp savęs ir publikos. Profesionalus vokalistas neabejotinai padainuotų geriau už mane, bet jis neatliktų tų uždavinių, kuriuos nuveikia „Antis“. Roke reikia ieškoti ne gražumo, bet nuoširdaus pranešimo.
 
– Filmuotuose archyviniuose „Anties“ kadruose vis šmėkšteli valiūkiška Audros Kaušpėdienės šypsena. Nesyk girdėjau sakant, esą ji sukūrusi Jus kaip menininką. Kai pačią paklausiau, kiek čia esama tiesos, sulaukiau itin diplomatiško atsakymo: „Sukurti – tai ne sugriauti“. Koks Audros Kaušpėdienės vaidmuo „Anties“ istorijoje?
 
– Mudu su Audra patyrėme labai gražių akimirkų. Abu buvome įsitraukę į Sąjūdį, roko maršus. Ji man daug padėjo – važinėdavo kartu po Lietuvą, grimuodavo, palaikydavo dvasiškai. O grupės įvaizdį, kostiumus sugalvojo dailininkas Galius Kličius, kai 1986-aisiais filmavomės muzikinėje juostoje „Kažkas atsitiko“. Ne taip paprasta rasti vizualinę savo idėjų išraišką, tad tas filmas suteikė mums formą ir daug drąsos. „Anties“ įvaizdis siejosi su postmodernistine kultūra. Tada kaip tik klestėjo postmodernistinė architektūra; pasinaudojome „sena-nauja“ eklektika – ji mums, kaip architektams, buvo gerai suprantama ir artima.
 
– Kai kurie psichologai teigia, kad į sceną, televiziją suka narcizo savybių turintys žmonės. Jaučiatės esąs narcizas?
 
– Akivaizdžiai jaučiuosi. Suprantu tai kaip Dievo dovaną, nes yda juk auklėja taip pat, kaip ir, tarkime, nelaimė. Nuolat pastebiu žmonių, kurie negali ramiai praeiti pro veidrodį ar vitriną – jie gaudo savo atspindį. Kažkada ir aš taip elgiausi, bet dabar nebeįdomu. Narciziškumas – nieko bloga, tik svarbu persirgti juo laiku. Kaip kokia vaikiška liga.
 
– Įdomu, kokią karjerą Jums būrė vaiko ateitį prognozuoti mėgstantys mokytojai?
 
– Aš esu vėlyvos brandos. Pirmąkart pabučiavau panelę jau studentas. Buvau kuklus berniukas, tėvai dėmesio man skyrė ne per daugiausiai. Kiek prisimenu, pats save užimdavau. Daugiabučio sandėliuke įsirengiau pogrindį, ten gamindavau žaislus, meistraudavau gitaras. Nežinau, ką galvodavo bulvių atsinešti einantys kaimynai, išgirdę viename iš sandėliukų kažką ūbaujant – iš pradžių viena styga, paskui dviem. Taip pat mokiausi dailės mokykloje. Ten sukiojosi nuostabiai dailių panelių, buvau bemaž visas įsimylėjęs, tačiau nedrįsdavau to jausmo kaip nors parodyti. Brazdindavau gitara savo kūrybos dainas. Manau, iš manęs niekas nesitikėjo ateityje ko nors įspūdinga. Nešdavau namo dvejetus, turėjau įtartinų draugų.

– Kaip nieko gera nežadantis dvejetukininkas penketais išlaikė stojamuosius egzaminus į architektūrą?

– Mūsų dienomis tai būtų pakomentuota vienareikšmiškai – korupcija! Iš tikrųjų baigdamas vidurinę mokyklą puoliau įnirtingai mokytis. Tėvai pareiškė, kad jei neįstosiu į aukštąją, tai būsiu debilas, tokiam geriau ir iš namų išeiti. Tokio finalo tikrai nenorėjau. Visa laimė, kad man patiko studijuoti architektūrą. Iki šiol patinka – ši sritis neišsemiama.
 
– Esate sakęs, jog kad ir kas gyvenime nutiktų, svarbiausia yra neprarasti gyvybingumo. Ar daug matote savo kartos, savo aplinkos žmonių, kuriems pavyko jį išsaugoti?
 
– Aplink mane gyvybės tikrai netrūksta. Žmona Vilija – gyvybinga, jaunai atrodanti, visąlaik švytinti. Ji ir mane skatina išlikti gyvybingu partneriu. Esu apsuptas jaunų energingų bendradarbių. Tiesą sakant, apskritai neturiu vyresnio amžiaus draugų, visi – jauni arba bent jau jaunesni už mane. Matyt, egzistuoja kažkoks kartų lūžis, ir aš balansuoju ant pačios jo ribos, o vyresni už mane lieka jau anoj pusėj. Tai man – labai įdomi tema. Kalbėdami apie gyvybingumą, šnekame ir apie tai, kas apskritai yra žmogus. Kiekvienas, kuris savęs vis paklausia, kas esąs, tebėra gyvas.

– Jaunatvišką žmoną jau paminėjote, o kokie dar Jūsų energijos ir atsparumo įvairioms krizėms šaltiniai: genai, auklėjimas, smalsumas?

– Aš gyvybingas, bet labai energingu savęs nepavadinčiau. Netgi atvirkščiai – esu tingokas. Mėgstu pašvaistyti ir laiką, ir pinigus, tačiau turiu vieną ramios dūšios receptą: nieko šiame gyvenime neverta sureikšminti – nei savęs, nei savo situacijų, nei daiktų, nei sėkmių ar nelaimių. Būtina rasti laiko pabūti su savimi, nepasiduoti rutinai, spaudimui iš šalies. Daugelis žmonių yra per daug priklausomi nuo kitų – jiems perdėm svarbu, ką apie juos mano kiti.

– Nejaugi Jums nesvarbu?
 
– Svarbu tik tiek, kad aplinkiniams neatrodytum nepriimtinas, stačiokiškas, nemalonus, nekeltum jiems problemų, bet ne daugiau.
 
– Kitados roko maršų siela „Antis“ lengvai sutraukdavo minias, uždegdavo tūkstančius akių. O štai šiandien net šimtas „Ančių“ neįtikintų lietuvių, kad viskas bus gerai, kad verta gyvenimą kurti savo žemėje...
 
– Žmonės nėra išmintingi. Jei būtų išmintingesni, tai mažiau dejuotų. Reikia suprasti paprastą dalyką: jei esi nepatenkintas tuo, kaip gyveni, kiek uždirbi, priežasčių turėtum ieškoti ne išorėje ar kituose žmonėse, o savyje. Mėginimus užkarti savo bėdas žydams, masonams, gėjams, globalizacijai iškart pasičiumpa politikai populistai. Šiandien didžiausia, tragiškiausia lietuvių problema yra ta, kad dar neišsivadėjęs homo sovieticus susimaišė su individualizmo triumfą atnešusiu kapitalizmu. Išėjo bjaurus, dvokiantis, nevartojamas kokteilis. Jaunimas išvažiuoja toliau nuo to blogo kvapo. Beje, jį Tomas Venclova labai taikliai apibūdino žodžiu „tvanku“. Ir kaip buvo dėl to užpultas! Vos tik koks platesnio mąstymo intelektualas prasižioja, mūsų „talibanas“ šoka mėtyti į jį akmenimis. Tai ką, nebegalima nieko kritikuoti, apie nieką savo nuomonės pasakyti? Lietuvoje atsirado savanoriškos nelaisvės sindromas.

– Kodėl neinate į politiką kariauti su tokiais reiškiniais?
 
– Aš netyliu – pasakau savo nuomonę garsiai, kai mane jaudina kokia nors problema. O politikai reikia tam tikrų gebėjimų, motyvacijos.
 
– Nejaugi nepakaktų Jūsų autoriteto ir įvaizdžio?
 
– Tikrai ne. Trejus metus darbavausi Lietuvos televizijos direktoriumi. Tai buvo gera pamoka – padėjo suprasti, kad toks darbas skirtas ne man. Panašiai veiklai reikia keliagubos buhalterijos, kai viena sakai, kita galvoji, o trečia planuoji. Jeigu esi nuoširdus, jeigu neloši – šnipštas išeis. Šiandienė mūsų politika reikalauja tokių savybių, kurių net nenoriu turėti.

– Bet juk televizijoje palikote ryškų pėdsaką kaip tikrai netipinis vadovas. Pamenu, nesivargindavot apeiti ilgos sofos – tiesiog peršokdavote per ją. Įdarbinote publicistą Praną Morkų ir leidote jam užsirakinti darbo kabinete, kad netrukdomas gimdytų kūrybines idėjas; šmaikštūs kolegos programų direktorių pervadino idėjų generatoriumi.
 
– Tais laikais tai buvo vienintelė Lietuvoje televizija. Joje dirbo net du tūkstančiai žmonių, santykių temperatūra – labai aukšta! Daugelis tikėjosi iš manęs, „Sąjūdžio komisaro“, ideologinio valymo, o aš nieko panašaus nesiėmiau. Su Linu Balsiu, Dalia Kutraite ir kt. mėginome kurti naujos televizijos modelį. Buvo be galo sunku – per daug politinės įtampos, į eterį pulkais su savo nuobodžiomis kalbomis veržėsi politikai. Nuvykęs į CNN ir pabendravęs su Tedu Turneriu, Jane Fonda, kolegomis iš kitų šalių televizijų, turėjau pripažinti, kad mūsiškė yra bene nuobodžiausia pasaulyje. Dėl visų šių nuo manęs menkai priklausančių aplinkybių liko nesureikšminti savo posto, ant galvos griūvančių problemų ir elgtis tiesiog meniškai.
 
– Garsiai pareiškėte, kad rokas Lietuvoje gyvas, o jaunimas sukels naują Atgimimo bangą. Kas skatina taip manyti? Juk rokas – protesto muzika. Nei rokas, nei protestas mūsų šalyje niekada nebuvo stiprūs...
 
– Bet kuri primityvi visuomenė siekia valdyti individus. Kaip lengviausia tai daryti? Prievarta, laikant įtampoje ir baimėje, bet po truputį atsukant gėrybių kranelį – štai tau paskyra automobiliui, kooperatinis butas, talonas viščiukui gauti. Pats nepajunti, kaip vieną dieną pradedi už visa tai dėkoti. Tarsi turėtum neapkęsti sovietinės valdžios, KGB, bet juk štai kiek visko jie tau davė... Kapitalizmas veikia panašiai, tik tokia pat esmė paslėpta po konkurencijos skraiste. Žmonės prievartaujami per verslą. Tampi nenuoširdus, nori kuo gražiau atrodyti – juk esi įveltas į nesibaigiantį konkursą. Bet dabar matau aplinkui, taip pat ir savo įmonėje, vis daugiau jaunų žmonių, kurie jau yra kitokie. Jie ateina ne konkuruoti, o bendradarbiauti. Jie nebijo būti apgauti, nuskriausti. Sako norintys pasidalyti su visais tuo, ką turi, moka. Siekia kurti bendruomenę ir joje gyventi. Ši naujos kokybės karta siekia būti ne fragmentu, bet visumos dalimi. Galime vadinti tai tylia revoliucija. Kai susidarys kritinė tokių žmonių masė, jie pradės daryti stiprią įtaką valstybės procesams. Argi mums ne laikas pagalvoti apie tai, kad galbūt neverta už kiekvieną krustelėjimą reikalauti pinigų? Gal ką nors nuveikti galima tiesiog – kad pačiam būtų malonu? Kodėl nepradėjus manyti, jog mus supa ne priešai, ne konkurentai, o draugai ir geri žmonės?

– Džiaugiatės išaugusiomis šauniomis dukromis, anūkais. Koks buvote tėtis ir koks esate senelis?
 
– Tradiciškai vertinant, buvau labai prastas tėtis, nes mažai laiko praleidau su savo mergaitėmis. Vyresniąją Moniką daugiau ugdė močiutė. O kai jaunesnioji Algė buvo labai jautraus amžiaus – dvylikos metų, išėjau iš namų. Ją tai labai paveikė. Visada jausiu negrąžinamą skolą, kad taip sujaukiau savo dukters gyvenimą, komplikavau būsimus santykius su vyrais. Juk pasiunčiau signalą: neprisileisk vyro per arti, nes jis gali išduoti. Puikiai suprantu Algės jausmus ir labai jos atsiprašau. Taip jau viskas susiklostė. Šiandien esu tikras, kad negalėjo būti kitaip, tačiau man svarbu, kad mano vaikams nebūtų gėda dėl tėvo. Jei dukros pagiria, kad gerai pasirodžiau koncerte, jaučiuosi devintame danguje. Anūkais labai džiaugiuosi, aplankau, bet nesu išprotėjęs senelis, greičiau toks truputį „iš šalies“.
 
– Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėtės ekologiškų namų statybos. Ar ekologija Jums tik verslas, ar ir gyvenimo būdas?
 
– Ekologija gali būti ir labai gilus, ir labai paviršutiniškas dalykas. Tikroji ekologija prasideda būtent tada, kai žmogus pradeda jaustis ne fragmentu, bet visumos dalimi, savanoriškai prisiima atsakomybę. Tai – altruizmas, kai natūraliai rūpiniesi gamta kaip Dievo kūrinija, tuo, ką paliksi ateities kartoms. Statėme ekologiškus namus Lietuvoje ir Norvegijoje, iki krizė sužlugdė mano įmonę. Bet sukaupėme vertingos patirties, kaip statyti sveikus, šiltus, ekonomiškus ir aplinkai draugiškus statinius, kaip pasiekti, kad tokių namų kvartalai būtų patogūs jo gyventojams burtis, draugauti.
 
– Domitės Vakarų filosofija, budizmu, kabala. Kokių tiesų dar ieškote?
 
– Visa ši paminėta dvasinė išmintis kalba apie tą patį, tik skirtingais rakursais. O man labai įdomu iš įvairių požiūrių susidaryti 3D vaizdą. Laisvalaikiu daug skaitau. Žaviuosi neprovincialiai krikščioniška Antano Maceinos mintimi. Kaifuoju nuo Arvydo Šliogerio ir jo „Transcendencijos tylos“. Dabartinis mano gyvenimas man pačiam atrodo neapsakomai įdomus. Nuolat laukiu, kad vėl kas nors netikėta toptels, aplankys naujo suvokimo akimirka.
 
– Gyvenant atradimų džiaugsmu tikriausiai nėra nei laiko, nei noro pagalvoti apie senatvę?
 
– Jaučiu, kad ji artėja... Dažnokai paskauda nugarą. Labai nuliūsčiau praradęs laisvę būti savimi ir gyventi savarankiškai. Taip gali nutikti dėl sveikatos. Kita vertus, esu įtikėjęs, kad egzistuojame ne tik fiziniame pasaulyje. Jei dabartinis mano gyvenimas yra tik pradžia ar tik pusiaukelė, tai privalau auginti savo dvasią. Tada ir gyvenimas įgyja visiškai kitokių prasmių, nebebaisi tampa senatvė, mirtis, netgi atvirkščiai – jauti priekyje naują gimimą.
 
– Ar turite kokią nors svajonę, kurią galėtumėte pavadinti viso gyvenimo planu?
 
– Mano didysis gyvenimo planas yra nueiti kuo ilgesnį dvasinį kelią, kad nenumirčiau durnas. O visa kita – bus, kaip bus.

 
 
    Atgal...