Interneto dienraštis Bernardinai.lt rubrikose "Kultūra. Komentarai ir pokalbiai" bei "Kultūra. Literatūra" paskelbė žurnalistės Gintarės Adomaitytės ir "Rubinaičio" klausimus Vytautui V. Landsbergiui ir vaikų rašytojo atsakymus.

– Mudviejų pokalbio tema – vaikystės skaitymai. Ir visa kita, visa kita, kas po tuo vaikystės šydu slepiasi. Ar pameni vaikystės pasakas? Kas Tau jas sekė?

– Jeigu atvirai, tai mano atmintis daug ką regi lyg per šydą. Ypač – jei tai buvo seniai. Kartais net nebežinau, ar tai buvo, ar tik sapnavau.

Regiu, kaip mama moko mane ir sesę skaityti rusiškai iš senos knygos, parašytos senu rusišku šriftu. Knyga vadinasi „Murzilka“.

Dar matau, kaip mudu su močiute Agne einam į mažą duonos parduotuvę, esančią pačioje Raudonosios Armijos prospekto pradžioje, pirkti kukurūzų už 15 kapeikų. Pakeliui ji man seka pasaką „Gulbė karaliaus pati“. Tai kasvakarinis mūsų ritualas. Kai pasaka pabosta, mudu imame ją perkūrinėti.

Kiek pamenu, pasakas prieš miegą sekdavo visi suaugę ir tai nebuvo kažkas ypatinga. Netgi tetos, kurios ne tik sekdavo, bet ir nugarą pakasydavo. Tų pasakų (ypač pabaigų) neprisimenu.

– „Dabar jau aš pati sau skaitysiu pasakas“ – taip esu šūktelėjusi būdama penkerių. Ar pameni tą jausmą: moku skaityti? Taigi, dėlioti raidę prie raidės... Bet juk sąmoningas skaitymas – kas kita. Būk geras, paminėk Tau lemtingas pirmąsias knygas, kurias įveikei pats.

– Pamenu, kaip „skaitydavau“ laikraščius. Senelis skaitydavo, ir aš... Sėdėdavau šalia žandus išpūtęs ir vaidindavau, kad skaitau. Man buvo kokie treji.

Iš tikrųjų skaityt pradėjau gana anksti. Kai nuėjau į A. Vienuolio mokyklą, būdamas šešerių, skaityti jau mokėjau.

Kokia buvo pati pirmoji knyga dabar nepasakysiu, bet viena pirmųjų – Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“. Kas dar? „Trolis Mumis ir kometa“, „Karlsonas“ bei „Prano Mašioto knygynėlio“ leidiniai...

Geriau įsiminė antrasis skaitymo etapas – nuotykinė literatūra. A. Diuma ir indėniškos knygos, Tomas Sojeris ir „Mamutų medžiotojai“ perskaitytos turbūt po dešimt-dvidešimt kartų. Būdavo toks metų ratas – Harka, Vinetu, Muškietininkai, Grafas Montekristas, Karalienė Margo, Algimantas, Pabėgimas ir vėl viskas iš naujo.

– Pamenu mudviejų bendrus laikus ,,Lietuvos pionieriuje“. Tuomet rašei Rudnosiuko istorijas, o už mus kur kas vyresnės kolegės, ragavusios smetoniško gyvenimo, baisiai pyko. Jos manė, kad...

...dievai žino, ką jos manė, bet nesidžiaugė. Mano mama Rudnosiuką buvo persirašiusi į tokį menką, kuklų mokyklinį sąsiuvinį. O kaip Rudnosiukas atėjo pas Tave? Nejau turėjai Vytės Nemunėlio knygą?

Namuose egzistavo ši Nemunėlio knyga. Nutrinta, suskaityta. Nepamenu – ar prieškarinė, ar iš kokių užsienių per sieną pergabenta. Dar buvo traškanti vinilinė plokštelė, kurią kažkas atvežė iš Amerikos; ten – tarp kitų pasakų – buvo įskaitytas ir Vytės Nemunėlio Rudnosiukas.

Studentaudamas pradėjau rašinėti juokus ir pasiskolinau Vytės Nemunėlio personažą. Studentės per „Filologijos rudenis“ kikendavo, o tai – žinia – skatino įkvėpimą bei visus kitus jausmus. „Lietuvos pionieriuje“ tik tęsiau rudnosiukų rašymą.

Tiesa, baigdamas VU, šias miniatiūras apie Rudnosiuką pasiūliau „Nemuno“ žurnalui. Ir iki šiol atsimenu trumpą bei konkretų tūlo redaktoriaus atsakymą – „miniatiūros banalios, neišmintingai naivios, nespausdinsime“.

Kai 1994 metais „Rudnosiuko istorijos“ buvo išleistos ir išrinktos geriausia metų knyga vaikams, supratau visiems laikams, kad dėdės redaktoriai žino beveik viską, tačiau nebūtinai visiškai viską.

– Būtų kvaila ir keista, jei imčiau teirautis, kas Tavo tėvai ar seneliai. Suprantama, kad šeimoje, giminėje būta šviesos. Bet... Kur šviesa, tai esama ir šešėlių, juk taip?

Nė nemanau spausti Tave guostis ar skųstis, bet... Neši paveldo naštą, dar ir kaip. Nemanau, kad ji lengva. O gal... nieko sau...? Juk kilmė?

– Seneliai, tėvai – tai šventa, privati zona, kurią net nebūtina aprašinėti. Visi mes esam savo protėvių tąsa ir niekur nuo to nepabėgsi. Jeigu protėviai savo pastangomis nors truputį prisidėjo prie geresnės, teisingesnės Lietuvos sukūrimo, tai ir pats norom nenorom paveldi dalį jų suarto lauko. Ir ari toliau. O pats faktas, kad esi iš vienokios šeimos, ar iš kitokios – niekaip nepadės, jei nesusikrausi savo asmeninio dvasinio kapitalo.

Klausi apie šešėlius... Šešėliai gyvenime esti visur, nebent prieš mirtį – anot mūsų protėvių tikėjimo – jie pradingsta. Tada jau būname kiaurai peršviečiami.

Mokausi nevertinti, kas yra gerai, kas blogai. Juk kartais net negražus poelgis reikalingas, kad pasimokytum iš klaidos, kad būtum atidesnis. Juk visiems mums ant vieno peties tupi angelas, ant kito velniukas – svarbu su kuriuo iš jų labiau susidraugauji.

O dėl paveldo naštos – ji ir padeda, ir trukdo. Gaunu nepelnytos ir paniekos, ir pagarbos. Bet pamažu pripranti ir į kitų nuomonę nebekreipi didelio dėmesio. Geriau pagalvojus – koks skirtumas, ar tave giria, ar peikia. Pats sau esi didžiausias kritikas, pats sau daug ką ir atleidi.

Tikiuosi, kad bent ponui Dievui Paskutiniajam Teisme tikrai bus neįdomu, kokia mano pavardė. Jis sakys:

– Ei tu ten, nr. 5785785757225412121, kloji vaisius ant stalo arba pašol von iš čia!

Nors ne... Tikriausiai Jis bus žymiai mandagesnis ir lietuviškai kalbės itin taisyklingai:

– Sėskivos ant debesies ir paragaukiva tamstos gyvenimo vaisių, jeigu anys nesupuvę.

– Būtų įdomu ir gera, jei papasakotum apie kurį nors Tau svarbų giminės žmogų, kuri ar kuris neįrašyti vadovėliuose.

– Labai svarbūs buvo abu seneliai – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Pranas Ručys. Jie turėjo begalinę kantrybę pakęsti mano išsišokimus, tikėdamiesi, kad ir iš šito „razbaininko“ anūko galbūt kas nors išeis. Kai jų nebeliko, supratau, kad turiu bandyti pateisint jų lūkesčius.

Labai svarbus žmogus buvo dėdė Antanas Ručys, geologas. Jis Sibiro tremtinys – kaip ir mano mama. Turėjo gailestingą širdį ir stiprias, gydančias rankas – daug laiko skirdavo man, kuriam nuo mažumės kažkodėl rūpėjo įvairūs sielos, Dievo bei anapusiniai dalykai. Iki šiol prisimenu jo pamokas, kaip kalbėtis su pušim, kaip pasiskolinti iš jos jėgų, kaip atsidėkoti. Kaip sodinant obelį po šaknimis pakasti duonos kepalą.

Labai daug gerų žmonių palydėjo mano maištingą jaunystę, visad žinojau, kad turiu kur nubėgti ir būsiu išklausytas, suprastas. Tik dabar suvokiu, kokia tai vertybė.

– Teatras! Ar esi žmogus, alsuojantis ne tik scena, bet ir užkulisiais, jų dulkėmis (kuo kilniausia ir menkiausia prasme)? Ar nori vaidinti pats? O gal ir vaidini susigalvotą ar lemtą rolę?

– Būna vaikai planuoti ir tie, kurie atsiranda netyčia. Teatras yra mano „netyčiukas“. Kažkada Pranas Piaulokas pasiūlė parežisuoti ką nors Šiaulių teatre, nuvažiavom su S. Parulskiu ir pastatėm „Iš gyvenimo vėlių“ pagal J. Basanavičių. Kritika įvertino draugiškai ir buvau išsiųstas stažuotis į Angliją, Leeds, į Europos jaunųjų teatro režisierių kursus.

Bet vistiek jaučiuosi truputį savamokslis – ir nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Nebaigiau jokių rimtų teatro režisūros mokslų, išskyrus P. Piauloką, A. Masiulį ir G.  Storpirštį. Dar truputį prisigraibiau gruzinų teatro, studijuodamas ten kiną, o visa kita mokausi scenoje.

Vis prisimenu V. Orvido žodžius apie kūrybą, jie stipriai pakeitė suvokimą apie tai, kas ir ką čia kuria:

„Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt… Svarbiausias momentas – netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori… Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį “aš”, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo… Nežinau... Žodžiai, kai juos pasakai – labai bejėgiai palieka. Jie daugiau iš pasąmonės. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.“

– Jau kaip man patinka Tavo dainos, Tavo gitara... Bet ne tik man. Yra manančių: tai – geriausia, ką atliko (atlieka) V. V. Landsbergis. Turbūt velniškai žeidžia tokia etiketė? Kada ir kaip uždainavai? Kodėl? Ar tai bent kiek siejasi su mudviejų tema – vaikystės skaitymais?

– Dainos – dar vienas netyčiukas. Moku gal dešimt akordų, kuriuos mokykloje pamokė klasiokas Gediminas Storpirštis. Niekad nebūčiau lipęs į sceną, jei ne tas pats Gedas, per vienas Vytautines paprašęs sugroti keletą dainų Mokytojų namuose su kitu Vytautu – Kernagiu. Pabandžiau ir nieko, nenumiriau.

Paskui repetuodami Šiaulių dramos teatre su aktoriais prieš repeticijas dainuodavom liaudies dainas (nes pagrindinis mano muzikinis išsilavinimas – 10 metų „Ratilio“ pas Zitą Kelmickaitę). Kad būtų „gražiau“, pritardavau gitara. Po vienos repeticijos priėjo teatro muzikos režisierius Vladas Jasiūnas – pakvietė užeit į studiją ir įrašyti keletą dainų. Taip atsirado pirmasis CD „Kaimiečių mantros“.

O galvojimas, kad mane kas nors velniškai žeidžia, yra nebūtinai teisingas. Manau, kad vieniems tinka pasakos, kitiems eilėraščiai, tretiems filmai, ketvirtiems dainos, o penktus iš viso žeidžia viskas, ką daro „tas landsbergiukas“.

Ar dainos siejasi su vaikystės skaitymais? Vaikystės pasakose būdavo dainuojami intarpai – aš savo pasakose (ypač tai pasakytina apie pasakas, išleistas CD formatu) stengiuosi šią tradiciją tęsti.

O ir šiaip tėvai laisvalaikiu padainuodavo – „sėdžiu ant krantelio“, „eisiva mudu abudu“...

– Ar galėjome mes, Tave bent kiek pažinę, manyti, kad tapsi šeimos žmogumi – daugiavaikiu tėvu, vyru. Ar seki pasakas savo vaikams? Ar turi tam jėgų, laiko? O juk ir anūkai dėmesio prašo... Ar skaito Tavo gentis Tavo knygas?

– Jei rimtai, tai vaikai mane išvadavo nuo didelio liūdesio, gal net nuo beprotybės. Su suaugusiais dažnokai jaučiuosi vienišas, nežinau apie ką su jais kalbėti. Su vaikais šių problemų niekad neatsiranda.

Kita vertus, manau, kad vaikai yra didžiausi mūsų mokytojai. Jie aukštesnės sielos, tik nesenai iš Ten... Matyt, tikrai turėjau daug ką išmokti, jeigu Dievulis tiek daug mokytojų atsiuntė.

Knygas mano gentis ne tik skaito, bet kartu ir rašo. Tiksliau aš jiems skaitau rašomos knygos skyrius, o jie taiso, komentuoja. Dažnai net temas pasiūlo. „Angelų pasakos“ buvo Julijos užsakymas, „Obuolių pasakos“ – Jono. O Rudnosiuką rašiau savo vyriausiam Gabrieliui, kai po skyrybų išvažiavau į Gruziją studijuoti. Taip ir nepasimetėm.

Ir šiaip pastebėčiau, kad dabartiniai vaikai yra žiauriai kūrybingi. Ir savo, ir ne savi. (Beje, o kas yra ne savi?)

Neseniai Užupio gimnazijoje su šeštokais kūrėme filmo scenarijų. Jie pasirinko temą „Seimas kaip cirkas“ ir prasidėjo:

Seimo narys Albinas Kiškevičius labai mėgsta važinėti zuikiu. Jį pagauna kontrolierius, bet Kiškevičius jam aiškina ir grasina:

– Ar nežinai, kas aš?

Kontrolierius netekęs kantrybės pasako (prakeikia?):

– Jeigu taip elgsies ir toliau, pavirsi zuikiu.

Per Seimo posėdį balsuodamas Kiškevičius pastebi, kad jo ranka apžėlė kailiuku, slepia ją kišenėn, balsuoja su kita ranka. Kolega staiga atsisuka, žiūri į jį ir klausia nustebęs:

– Albinai, kas atsitiko tamstos ausims?

Taip Kiškevičius vis zuikėja, kol jį – pusiau žmogų, pusiau kiškį – žmona išmeta iš namų. Jis ieško konteineriuose morkų, kol jį pastebi mafijozai ir nutaria, kad šį personažą galima „išsukti“ ir neblogai užsidirbti – gal kaip cirko artistą, pvz., šokinėjantį per virvutę kiškį... Arba dar geriau – leisti į TV šou laidą „Mano kiškis gali“.

– Tavo mokykla – Tavo vaikų mokykla – Tavo anūkų... Būtų slogu, jei pasakytum, kad jis vis ta pati. O gal nieko slogaus... Dar galime kalbėti apie gyvenimo mokyklą. Ar siejasi šis mano mokyklinis klausimas su tuo, nuo ko pradėjome – su palaimingais vaikystės skaitymais?

– Mano regis, kad pagrindinė mokykla yra dvasinė, t. y. – ta, kuri moko žmogiškumo ir pagarbos. Autoironijos, tolerancijos. Tokių Mokytojų visad buvo nedaug, nedaug yra ir dabar. Yra nemažai mokytojų-žinių grūdikų – jų irgi visad buvo. Yra ir tokių mokytojų, kurie dėl gabumų stygiaus nerado gyvenime geresnės vietos.

Man labai patinka, kai mokinys mokosi pats, mokytojas tik padeda, sudomina, užveda ant kelio. Mokytojas turi mokyti savo pavyzdžiu. Pirmiausia mokyti ramybės, santūrumo, mandagumo, smalsumo. Viena iš mano mėgstamų rytietiškų pasakų (pritčų) yra ši:

Džalaladinas Rumi buvo visoje apylinkėje ir toli už jos ribų žinomas išminčius. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo žmonės, tikėdamiesi gauti patarimą.

Vieną kartą pas jį atėjo moteris su berniuku ir tarė:

– Mano sūnus valgo labai daug saldumynų. Aš išmėginau visus būdus, kuriuos tik galėjau, bet berniukas vis tiek nesiklauso manęs. Meldžiu Jus, pasakykite Jūs jam, kad tai yra negerai – nesveika. Jis paklausys Jūsų, nes jis Jus labai gerbia.

Rumi pasižiūrėjo į berniuką. Berniukas patikliai žiūrėjo į jį. Išminčius tarė:

– Dabar aš negaliu padaryti tai, ką jūs prašote. Ateikite pas mane po trijų savaičių.

Moterį labai nustebino toks išminčiaus pasakymas. Juk tai taip paprasta! Jai buvo nesuprantama… Žmonės ateidavo iš tolimiausių kraštų ir Rumi padėdavo jiems išspręsti sudėtingiausias problemas ir iš karto… Tačiau balsu moteris neišdrįso to pasakyti.

Praėjo trys savaitės. Ir moteris su sūnumi kaip buvo liepta, vėl atvyko pas išminčių. Rumi pasisodino juos prieš save, atidžiai pasižiūrėjo į berniuką ir tarė:

– Ateikite dar po trijų savaičių.

Čia moteris neišlaikė ir išdrįso paklausti, kas gi yra. Tačiau Rumi nesileido į kalbas, tik pakartojo tai, ką jau buvo sakęs.

Moteris buvo labai nepatenkinta tokiu išminčiaus elgesiu.

Praėjo trys savaitės. Ir nors labai dvejodama, moteris visgi vėl išsiruošė su berniuku pas Rumi.

Rumi pasisodino juos prieš save, atidžiai pasižiūrėjo į berniuką ir tarė:

– Sūnau, paklausyk mano patarimo – nevalgyk tiek daug saldumynų. Tai yra negerai – nesveika.

– Na, jei Jūs man taip patariate, nuo šiol aš daugiau taip nedarysiu, – tarė berniukas.

Moteris padėkojo išminčiui už pagalbą ir paėmusį berniuką už rankos išėjo į gatvę. Tačiau vienas ir tas pats dalykas jai vis nėjo iš galvos. Liepusi sūnui luktelėti, jis sugrįžo pas išminčių.

– Kodėl jus to nepasakėte dar patį pirmą kartą – juk tai taip paprasta? – paklausė ji išminčiaus.

Rumi kiek patylėjo, nusišypsojo, po to tarė:

– Turiu prisipažinti jums, kad aš pats iki tol jaučiau silpnybę saldumynams. Todėl negalėjau duoti patarimo, kol pats nebuvau atsikratęs to įpročio. Iš pradžių aš pamaniau, kad tam man užteks trijų savaičių, tačiau paaiškėjo, kad aš klydau – tiek laiko man buvo per mažai…

– Chm... Paskutinis. Ar sapnuoji? Kaip ir ką? Ar tiki sapnais – jų išsipildymu?

– Sapnuoju, kaip ir visi kiti mano pasakų personažai. Mano mėgstamiausias filosofas bei psichologas yra K. G. Jungas, nemažą dėmesį skyręs sapnams. Manau, kad juose dažnai slypi įdomi informacija apie mūsų sielą ir mes pajėgūs ją atkoduoti. Sapnus stengiuosi užrašyti. Kartais net bandau užsiprogramuoti, ką noriu susapnuoti – ypač jei reikia sukurti pjesę ar kokį siužetą. Kartą labai norėjau sukurti scenarijų kino filmui apie „Eglę žalčių karalienę“ ir susisapnavo toks sapnas:

I
skubiai pažadino mus, aprengė: jūs turit pamatyt kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę! Jau švito kai susirinkome pajūry. Ant kranto nekvėpuodamas tysojo Žilvinas vos primerktom akim (sakytumei užmigęs) tik šonas perdurtas, į krantą plakės kruvina puta

II
tai didelis, gyvatė! – dėdulės balsas (vyriausio Eglės brolio) išties nemažas – pritarėm: net dešimt žingsnių suskaičiavom žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Ir šnervės rodos, virpa… Kaži ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu, žvarbu čekšt čekšt – tai ko dar laukiam kalendami dantim? Mes tuoj dalgius ištiesintus galąsti baigė dėdės (tarp jų ir mano tėvas)

III
žvejai kapojo dalimis: pirmiausia atskirkime nuo kūno galvą, tada ir liemenį į penkis gabalus suraikė, pjūklu nupjovė kojas. Jau buvo bemetą į jūrą – sustokit!!! (mano tėvas) O jeigu atsigaus? juk vandeny gyvatė gali susijungt! Minėsit mano žodį tarsi banga nušluos mus! Jis kerštingas!

IV
pabūgę Žilvino rūstybės jie ėmė tartis pašnibždom (ausis įtempę klausėm) ką darom, broliai? Vidurinysis bandė nusiplaut rankas krauju pasruvusias, jos dreba: reikėtų išvežiot po kraštą užkasti tolimuos pakampiuos, supilt milžinkapius septynis ir tesiilsi! Kiti apsidžiaugė, kaipmat pakinkė arklius – vežimuosna šiaudų kad kraujas susigertų ir nelašėtų vežant: greičiau greičiau nes tuoj pabus Eglutė! Nė žodžio, vaikai – marš namo

nespėjome: rausva šviesa per visą dangų o trenksmas tik po to, visai šalia. Į žolę… į žolę kritome veidais – nejau mėnulis?

V
per slenkstį šliaužėm cypdami ir lindome po lova sušlapę it šunyčiai: teta medžiu pavirto!.. Teta medžiu parlėkusi iš kiemo vapa sesė: pati mačiau pati savom akim be perstojo Perkūnui blyksint… Likau prie jūros už akmens… pati mačiau – kartojo užkerėta, o mes ramint: nenusimink! Mes dėdę Žilviną atkasim sudėsime jo kaulus – kaipmat atgis, juk taip šnekėjo dėdės! O ji tik galvą purtė – pati mačiau Perkūnui griaudžiant, pati mačiau nueikit jeigu netikit

VII
kieme tyku ir anei dvasios: pakrantėje apsvilusi nuo žaibo eglė, už jos trys pusbroliai tik drebulė ilgai pavirsti negalėjo, įbridus dairėsi į jūrą sugrįžusi prigludo prie mamos… Sesuo delnan man įbruko savo ranką: nejau jau niekas niekada su dovanom nebeišeis iš jūros? Nejaugi sodžiuj liks tik tie apsiginklavę dalgėmis ir šakėm nejau tik tie…

VIII
nutilk: praeis saulėlydžių daugybė šimtmečių (juk reikia sesę nuraminti) atjos ant balto žirgo karaliūnas ir ims ieškoti septynių kalvų (visi seniai užmiršę bus, bet žirgas ves neklysdamas) kai pernakvos užkopęs ant pirmos, pažadins kojas Žilvino paskui milžinkapiuos nakvodamas ir liemenį sudės iš gabalų tada ir galvą ras ant kalno keteros padėtą tartum kriauklę ir milžinas pabus, po jo ir eglė