Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-04-28   Arnoldas Lukošius: "Sovietų karys iki šiol stovi šalia bažnyčios"
 
 

Žurnalistas, kilęs iš Kurklių (Anykščių r.) Arnoldas LUKOŠIUS portale www.lrytas.lt balandžio 27-ąją paskelbė publikaciją apie situaciją savo gimtajame miestelyje, kur taikiai sugyvena katalikų bažnyčia ir rusų kareivių kapinės.

Šiandien suėjo penkeri metai po to, kai Estijos valdžia Taline perkėlė sovietų kario skulptūrą į kitą vietą. Tas žingsnis mieste sukėlė aršesnes riaušes negu vienų okupantų pakeitimas kitais 1944 m. Lietuvoje daugelis tokių karių tyliai iškeliavo į Grūto parką dar 1991-aisiais. Daugelis, bet ne visi. Neseniai lankiausi Kurklių miestelyje netoli Anykščių, ir ką gi: nuo vaikystės atmintin įstrigęs karys su vėliava ir automatu stovi savo vietoje – karių kapinėse prie bažnyčios. 

Kurklių miestelyje netoli Anykščių sovietų karys su vėliava ir automatu stovi prie bažnyčios. A. Lukošiaus nuotrauka
 
„Devyniasdešimtaisiais buvo čia atvažiavusi ta – gal Laima Andrikienė – ir norėjo griauti paminklą. Tačiau žmonės susirinko ir neleido. O kam griauti? Ten irgi palaidoti tokie patys žmonės, jie turėjo motinas, tėvus, jie čia žuvo, tai jų kapinės, tegul taip ir lieka“, – nusistebėjus, kaip čia išliko toks paminklas, paaiškino šalia kapų gyvenanti moteris.

Ir neskubėkite rėkti, kad miestelį valdo komunistai ar Rusijos padlaižiai – ten tiesiog gyvena tie, kurie gerai atsimena savo istoriją ir nenori užmiršti nei jos pamokų, nei ją lėmusių žmonių.

Ir nesiraukykite, kad kaimiečiams tikriausiai viskas vienodai šviečia, dėl to nieko ir nekeičia. Gal ir keista, tačiau būtent Kurklių žmonės savo istorija itin domisi – juk ir pats į gimtąjį kaimą užsukau tik dėl to, kad ten, sausakimšoje bažnyčioje, vyko gydytojos A. Žvinienės išleistos knygos „Kurkliai“ pristatymas. Knygos, į kurią sudėti žymių ir paprastų čia gyvenusių ir iš čia kilusių žmonių gyvenimų aprašymai.

„Turiu dėl tų kapinių ir paminklo visus dokumentus, – sakė Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus. – Pradžioje tikrai buvo noras viską nugriauti. Tačiau tuomet žmonės nesutiko, o po to pritrūko pinigų. Juk kapinėse palaidoti ne tik nežinomi kareiviai, ten – ir žmonės su pavardėmis, kapus lanko giminės iš Rusijos. Buvo sutarta, parengtas projektas perlaidoti juos tėvynėje, bet tam reikėjo pinigų. Viskas užsitęsė, o po to Lietuva su Rusija pasirašė sutartį dėl tarpusavio paminklų apsaugos – jie saugo mūsiškius Sibire, mes – jų.

Kunigas kapines su visu paminklu pašventino, 2007 m. Rusijos ambasados lėšomis jos buvo restauruotos ir dabar jau niekas liesti nebegali. O aš ir pats manau, kad istorija yra istorija ir viskas, kas vyko, reikia atsiminti.“

Kurklių karių kapinėse palaidoti konkretūs įvardinti žmonės. A. Lukošiaus nuotrauka

Štai ir kilo mano galvoje paradoksali mintis – šiais laikais toks išlikęs paminklas rodo, kad čia gyvena savarankiškai mąstantys, o ne masiniam ujimui paklūstantys žmonės. Ir jei mūsų šalį kas nors vėl užpuls, tikiu, kad drąsiausiai ją gins tie, kurie saugojo visus paminklus. O tie, kurie griovė, su džiaugsmu puls griauti tai, ką nurodys naujieji vadai. Nes priešais ir savais žmones dažnai paverčia aplinkybės, o štai būti kūrėjais ir statytojais ar griovėjais ir naikintojais jie pasirenka patys.

Gal todėl tuose pačiuose Kurkliuose, tiesiai ten, kur dabar stovi sovietinio kario skulptūra, iki pat 1952 m. išsilaikė paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, stovėjusio iki 1952 m., vieta. A. Lukošiaus nuotrauka

Gal todėl mūšiuose prie šio miestelio ir rusų karių žuvo šimtąkart daugiau negu užimant tą patį Taliną (Estijos sostinę vokiečiai paliko be mūšių).

Jei griauni, vadinasi, bijai, jei nori, kad būtų užmiršta – sieki pakartoti. O galiausiai vis tiek lieka vien kapas ir tik tai, ką sukūrei. Arba ąžuolas ir keturi berželiai, kuriuos Kurklių pakrašty, ten, kur žuvo rusų išminuotojas, pasodino gyventojai. Na ir kas, kad jis buvo rusas – išminuodamas kelią jis išgelbėjo vežimais ten važinėdavusių lietuvių gyvybes.

 
 
    Atgal...