Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-05-06   Vidmantas Kiaušas-Elmiškis: "Gal, spėlioju, menas yra spalvinga gyvenimiškų patirčių dulksna?"
 
 

Gegužės 2-ąją interneto dienraštis www.bernardinai.lt rubrikoje "Kultūra. Komentarai ir pokalbiai" kalbino Kauno anykštėną rašytoją Vidmantą KIAUŠĄ-ELMIŠKĮ. Siūlome jo pokalbį su žurnaliste Loreta Varaniūte.

V. Kiaušas-Elmiškis. Zenono Baltrušio nuotrauka (www.bernardinai.lt)

Vidmantas Kiaušas-Elmiškis ― poetas ir prozininkas, ilgametis kultūros žurnalistas, kalbinęs įvairių meno sričių žmones. Nuo praėjusių metų pabaigos jis ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, ir profesionalaus meno žinių portalo „Kamanė“ vyriausiasis redaktorius. Su V. Kiaušu-Elmiškiu kalbėjomės apie skirtingas pareigas, tikslus, patirtį  ir tarp jų sklandančią kūrybą.

– Esate ne tik profesionalaus meno žinių portalo www.kamane.lt  vyriausiasis redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, tačiau ir kūrėjas. Kaip sekasi suderinti darbų įvairovę?

– Kalbant apie „Kamanę“, pradėjęs dirbti stengiuosi išsiaiškinti skaitytojų lūkesčius, padiskutuoti, ar daugėjant kultūros portalų derėtų kuo plačiau aptarinėti Kauno naujienas, ar reikėtų atspindėti visos Lietuvos įvykius, nepamirštant ir europinių kultūros erdvių. Apie tai, kompiuterio „pele“ brūžindamas rašomąjį stalą, ne kartą galvojau, tačiau finansinės galimybės atliepia tyliau negu norėtųsi, tenka prisitaikyti prie realybės, įsiklausyti. Šiuo metu stengiuosi suburti autorius, kurie rašytų Kauno dailės, teatro, muzikos, literatūros apžvalgas, bendrauju su aukštųjų mokyklų dėstytojais, kurie pasako gabesnių studentų vardus, tačiau patys bendradarbiauti dažniausiai atsisako. Vis to laiko, kurio visi turime po dvidešimt keturias valandas per parą, stygius. Ar tai reikštų, kad „Kamanė“ tampa jaunatviškesne? Galbūt. Į pavienius priekaištus reaguoju ramiai, žinau siekiamybę, viziją ― teįsivyrauja brandi pusiausvyra, mielai publikuojame ir profesorių, ir magistrantų straipsnius. Jeigu kartais įsipliekstų profesionali priešpriešų ugnelė, skaitytojams ir  redakcijos darbuotojams būtų tik įdomiau. Aš pats, beje, kurį laiką geriausiai jaučiuosi kaip kultūros žurnalistas, pradedu ilgėtis, pavyzdžiui, pasiruošimo interviu valandėlių, ilgokų pokalbių su menininkais. 

Administracinis darbas? Taip, atsidūriau organizacinių rūpesčių, įvairių renginių  sūkuryje, kiekvieną savaitę matau daug pažįstamų rašytojų, aktorių, fotomenininkų, dailininkų veidų, bendrauju su politikais, valdininkais, verslininkais, kurie privalėtų arba galėtų remti kultūrą, neversdami menininko pasijusti elgeta, kūrybos nusidėjėliu. Kartais susišnekame, sekasi, atsiranda suprantančių, sumanymams pritariančių, remiančių. Viliuosi, kad per Poezijos pavasario iškilmes Maironio sodelyje tuo įsitikinsite.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje šiuo metu 57 rašytojai, 57 produktyviai prie kompiuterių sėdinčios ar plunksną skrebinančios asmenybės, turinčios didžiulę gyvenimo patirtį, gebančios ją užrašyti, viešai išsakyti. Pagrindinis LRS Kauno skyriaus darbas kiek įstengiame talkinti rašytojams džiaugsmo ir rūpesčių ar net liūdesio akimirkomis, organizuoti Poezijos pavasario laureato pagerbimą, naujų originalių bei vertimų knygų pristatymus skaitytojams. Neseniai poetui Gintautui Dabrišiui už eilėraščių rinkinį „Joju vienas“ žaismingai  įteikėme bičiulišką Vieno Lito premiją, balandžio pirmąją pasilinksminome per „Šaipokų pusvakarį“. 

– Kas jums yra menas – darbas, pramoga, būdas perteikti vertybes, idėjas? 

– Oho! (šypteli) Sugretinčiau skysčius žmogaus organizme bei gyvenime apskritai ir meną. Be skysčio negalėtume elementariausiai egzistuoti, nes jis sudaro didžiąją kiekvieno iš mūsų kūno dalį. O kaip atsikėlę rytais gražinamės, tonizuojamės? Prausiamės, valome dantis, geriame kavą, arbatą... Į darbą išeiname palydėti vandens, dieną jo mums įvairiems poreikiams irgi  prisireikia. O vakare skaitome dienraščius, kultūros savaitraščius, knygas, naršome internete, žiūrime kino filmus. Tad  užsnūstame liūliuojami kultūros, meno, dvasingumo. Kas be ko, pasitaiko žiūrėtojų, krūpčiojančių nuo trilerių šūvių, mirštančiųjų ekrane dejonių, tačiau net jie ima ir susapnuoja ką nors netikėtai gražaus. Sutikite, be dvasingumo, kultūros, meno mūsų gyvenimas būtų nykus, beviltiškas, neįmanomas. Kaip be paminėtojo vandens. Kitas klausimas ― kokia meno, kultūros padėtis Lietuvoje. Nesvarbu, ar tai būtų Kaunas, ar Vilnius, ar Klaipėda; esame nedidelė valstybė, būtų ironiškai graudu ieškoti esminių skirtumų tarp vadinamųjų didmiesčių. Netikiu, kad žmogus, gyvendamas Vilniuje, parašo geresnę knygą, nei Kelmės rajone. Perskaitykite, pavyzdžiui, Vlado Kalvaičio novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“.

Kas tas menas man ar jums ― neišmanau. Esu įtikėjęs, kad sentencijos, citatos, kurių esu nemažai prisirankiojęs, esmės nenusako. Gal, spėlioju, menas yra spalvinga gyvenimiškų patirčių dulksna? Einame visi per tą dulksną, einame nepakartojamai perkošti saulės, kad pagal gebėjimus įmatytume, pasakotume, vaizduotume savo potyrius, išgyvenimus.  

– Kurie  autoriai nuo pat vaikystės iki dabar jus domina, darė (ar tebedaro) įtaką? 

– Nuo mažumės buvau, esu ir liksiu skaitytojas. Prisimenu vaikystės kaimą... Laukai, nelengvi vienkiemio darbai, o atokvėpiui  palėpėje ― tvarkingai įrišti laikraščių bei žurnalų komplektai: „Karys“, „Trimitas“, „Lurdas“, „Židinys“, šūsnelė gardžiai paplėkusių knygų paslaptingoje, margai padabintoje medinėje skrynioje. Ne visada supratau, ką skaitau, niekas nedraudė, tačiau ir aiškinti neskubėjo. Kaip gerokai vėliau supratau, galimas istorijos pamokas kaustė baimė, žmonių atsargumas; dar leptelės vaikas kur nors ką nereikia. Pradinės kaimo mokyklos biblioteka tilpo drabužių spintoje, tai per ketverius metus visą perskaičiau. Iš smalsumo arba neturėdamas ką veikti. Na, ką galėjau suprasti krimsdamas Reimonto „Kaimiečius“? Kodėl sudėtingas, kelių tomų romanas atsidūrė pradinės mokyklos bibliotekėlėje? Jeigu geria pamenu, buvo padėtas šalia Servanteso „Don Kichoto“.

Nepatikliai klausausi, kai deklaruojamos labai konkrečios, keliais vardais nusakomos įtakos. Man regis, skaitančio žmogaus pasaulėvoka susiformuoja iš margut margutėlės mozaikos, kurioje akmenėlių atspalviai susilieja į sunkiai įvardijamą žaižaravimą. Esu anykštėnas, man artimi Jonas Biliūnas, Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis-Žukauskas.  Sakyčiau, kad, pavyzdžiui, Biliūnas itin trapus, jautrus, subtilus autorius, kuris šio meto kontekste įvertintas nepakankamai. O gaila. Be abejo, neapsieita be užsienio autorių, kurių vertimų godžiai laukėme. Ernestas Hemingvėjus, Erichas Marija Remarkas. Juos skaitėme skersai išilgai, skolinomės ir skolinome. Vėliau Viljamas Folkneris, kurio skaitytojai knygynuose kažkodėl nepasigęsta.

Kalbant apie poeziją, gyvenimas suvedė su kauniečiais rašytojais, keliolika metų dirbau organizuodamas literatūros vakarus. Deja, neturiu tokios atminties, kaip, pavyzdžiui, poetas Vladas Baltuškevičius, pacituoti iš to, ką girdėjau dešimtis kartų, galėčiau mažai.  Algimantas Mikuta, Gintaras Patackas, Donaldas Kajokas, Gintautas Dabišius, Aleksas Dabulskis, Rimantas Klusas... Pats bandžiau šį bei tą eiliuoti, lyrikai bei satyrikai man buvo artimesni. Žinoma, kūrybos neskirstau pagal regionus, patiko ir patinka Marcelijus Martinaitis, Algimantas Baltakis, Justinas Marcinkevičius. O kur dar  Paulis Celanas, Aleksandras Blokas, Osipas Mandelštamas... Sąrašas būtų ilgas ir gerokai vientisesnis. Dažnas klausimas apie tris knygas, kurias galėtum pasiimti į kosmosą arba negyvenamąją salą. Tai pirmiausia paimčiau Aleno Milno „Mikė Pūkuotukas“. Žmonės dažniausiai renkasi Bibliją, kurioje perteikta žmonijos istorija, filosofija, patirtis visais įmanomais aspektais, tačiau Pūkuotukas irgi filosofas (šypsosi). O kur dar medus... Gera vaikų literatūra pasako labai daug. Kiekvienas turime vaiką savyje, tik ne kiekvienas prisipažįstame, kiti ― naiviai neigiame jo buvimą arba sukalkėjame, apsimetame nebepastebintys jo buvimo. Vidinis vaikas yra kuriantis, ieškantis, nerimstantis, atrandantis. „Mikė Pūkuotukas“, Biblija ir „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezijos antologija“ – toks būtų trejetukas.

– Kas paskatina kurti jus patį? Patirtis, jausmai, aplinka, gamta?

– Viskas, ką paminėjote. Tačiau bene svarbiausia, kad esu kaimo vaikas, gyvenimo nublokštas į miestą. Taip atsirado iš vietovardžio kilęs pseudonimas Elmiškis, pinkliojantis pažįstamus. Tas Vidmantas ar kitas? Nepasakyčiau, kad kankinuosi, tačiau laukuose jaučiuosi geriau negu gatvėse. Miestelėnas retai pakelia galvą į žvaigždėtą dangų, kaimiečiui žvaigždės natūralios kaip obuoliai tarp obels šakų. Kaimo žmogui nereikia pasilenkti, kad pamatytų rupią molio dirvą, nereikia gręžiotis, norint pamatyti laigantį arklį ar zyliojančią karvę. Tai jo buvimas, būtis. Toks pasaulis man mieliausias, artimiausias. O mieste, Laisvės alėjoje, smagu pastebėti skruzdę ant šaligatvio, kaip kadaise esu užrašęs.  

– Esate neabejingas humorui. Kas per vienas yra tas juokas? Pastebiu, kad dažnai jis kontrastuoja su tuo, kas vyksta.

– Kadaise debiutavau išleisdamas ironiškų miniatiūrų rinkinį, eilėraščiuose irgi neslepiu šypsenėlės. Dažnokai elegiškos, graudžios. Nesiekiu prajuokinti. Galvoju, kad stipri, sukrečianti kančia, geliantis skausmas ir subtiliai nuskaidrinanti, išmintinga šypsena neatsiejamai arti. Išties dažnai juokas ir dramatizmas žengia koja kojon. Kad ir Vislavos Šimborskos ar M. Martinaičio, A. Mikutos eilėraščiuose.

Kas tas juokas, šiuo metu pasakyti keblu. Tai, ką rodo televizija tėra vargani, primityvūs tekstai, suguldyti ant popieriaus jie būtų apgailėtini, o nepailstant klonuojamų primityvių personažų plejada ne linksmina, o spaudžia ašaras. Kas bendro tarp vulgaraus maivymosi ir humoro? Aktyviai, profesionaliai, linksmas knygas rašo tik Jurgis Gimberis ir Juozas Erlickas, naujų vardų stygius ― akivaizdus. Kodėl taip nutiko, pasamprotauti galėtų sociologai, psichologai, filosofai, įvairių sričių specialistai, išskyrus literatūrologus, kurie rimtai pašnekėti kad ir apie J. Gimberio kūrybą neįstengia.

Į pastebėjimą, kad juokas kontrastuoja su aplinka, vyksmu, atsakyčiau klausimu: kaip mes jį pastebėtume, jeigu neišsiskirtų, nekrizentų, neatkreiptų į save dėmesio?

– Ką manote apie poetų susikuriamą įvaizdį? Ar tai neatskiriama kūrybos dalis?

– Prastai, kuomet įvaizdis įspūdingesnis už kūrybą. Pasitaiko, kad įvaizdis prilimpa kaip sunkiai nuplėšiama, tikrovės neatitinkanti kaukė, kuri pradeda savo įgeidžius diktuoti menininkui. Apsidairę tokių pavyzdžių nesunkiai pririnktume ir Vilniuje, ir Kaune.  Pažvelkime, eina įžūlus, vulgarus, intriguojančiai chamiškas tipas, o rašo sukrečiančius, išmintingus, skaidrius eilėraščius. Koks skirtumas knygos skaitytojui, kokia autoriaus kepurė, kaklaryšis, suknelė ar bateliai? Gera poezija, proza, dramaturgija, tapyba, muzika pati vedasi kūrėją su savimi, ne kūrėjas per jėgą kimba mūzoms į parankę.

– Kūryba yra kažkas, kas ateina iš aplinkos, pašaukimas?

– Kūryba yra nežinia, kuri pasišaukia žmogų, kad padėtų jam kažką išsiaiškinti. Sau pačiam, o galbūt ir kitiems. Pasikartosiu: didieji kūrybos pasiekimai yra tada, kai kūryba pasišaukia žmogų, o ne atvirkščiai.

 
 
    Atgal...