2012 m. lapkričio 24-ąją iš Kauno į gimtinę buvo parlydėtas ir amžinojo poilsio Svėdasų kapinėse atgulė dailės pedagogas, dailininkas, poetas Donatas ŠILINIS (1928-2012).

Jis gimė 1928 metų rugsėjo 2-ąją sename Bajorų kaime netoli buvusio grafo Marikonio dvaro. Svėdasų miestelyje baigė progimnaziją. Susidomėjęs daile, įstojo mokytis į Kauno taikomosios dailės technikumą. Čia, kaip ir Svėdasų mokykloje, jis kūrė eilėraščius, tapo aktyviu literatų būrelio nariu. Jaunas menininkas toliau siekė mokslo Dailės institute. Po to ne vieną dešimtmetį darbavosi dailės mokytoju metodininku Kauno "Aušros" gimnazijoje, kurioje įdiegtas vaizduojamosios dailės profilis, tapo akademinio piešimo studijų vadovu.

Svėdasiškis Donatas Šilinis visą prasmingą savo gyvenimo kelią pašventė dviems Mūzoms: dailei ir poezijai. Jis buvo Lietuvos dailės ugdytojų draugijos narys, tapo ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariu. Mėgo tapyti peizažus, miestų ir miestelių vaizdus, istorinio ir kultūrinio paveldo objektus, gėlių natiurmortus. Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė gimtųjų Svėdasų vaizdai.

Nors eiliuoti ir tapyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje, tačiau jo kūrybą gerokai varžė sovietmetis su savo cenzūromis, bandymu įsprausti menininką į tam tikrus rėmus. Todėl tikrasis D. Šilinio kūrybos proveržis prasidėjo Lietuvos tautinio Atgimimo laikais...

Personalines tapybos parodas Donatas Šilinis surengė Kauno menininkų namuose, Kauno mokytojų namuose, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Šakių, Anykščių rajono Svėdasų kultūros namuose, Kauno "Santakos" kino teatre, Kauno "Aušros" gimnazijoje, Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje, Dainavos seniūnijoje ir kitur. Ne kartą jo darbai buvo eksponuojami Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje kartu su kitų Svėdasų krašto menininkų kūriniais. Jis dalyvavo daugelyje Kauno dailininkų bei respublikinėse dailės pedagogų darbų parodose.

Savo eilėraščius D. Šilinis spausdino įvairiuose spaudos leidiniuose, taip pat poezijos rinkiniuose: Nepriklausomų rašytojų sąjungos narių kūrybos rinktinėse "Ten, sidabro vingy" (2000 m., 2001 m.), svėdasiškių literatų klubo "Sietuva" rinktinėse "Baltieji debesys" (2000 m.), "Žydėjimas" (2005 m.), Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinėje "Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname" (2007 m.).

Jis parengė ir išleido šešetą  savo poezijos rinkinių, kai kuriuos pats dailininkas ir iliustravo. Tai "Už mėlynų tolių" (1994 m.), "Lemties ženklai" (1996 m.), "Vandens žydėjimas" (1999 m.), "Sutemų oazės" (2002 m.), "Nakties piligrimai" (2005 m.), "Mėlyni paukščiai" (2007 m.)

Nors gyveno ir darbavosi Kaune, D. Šilinis niekuomet nepamiršo savo Tėviškės. Čia jis mielai dalyvavo svėdasiškių šventėse, bibliotekos renginiuose, literatų susitikimuose, naujų knygų pristatymuose, tradiciniuose "Vaižganto skaitymuose". Kunigiškiuose veikiančiam Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui menininkas padovanojo keletą savo tapybos darbų, kuriuose įamžintos vietos, susijusios su lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir kūryba.

D. Šilinis sukūrė ir padovanojo Svėdasų bibliotekai knygų ženklą – ekslibrisą, mielai dovanojo gimtinės  bibliotekai ir savo knygų, piešinių. Kai 2009 m. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus ir Vaižgantiečių klubas "Pragiedrulys" kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga paskelbė akciją "Vaižganto 140-ojo gimtadienio proga – 140 knygų šio šviesuolio gimtinės muziejui", į knygų rinkimo akciją labai aktyviai įsijungė ir D. Šilinis. Jis pradžiugino muziejų ne tik savo knygomis, bet surinko ir padovanojo net kelias dešimtis kitų šalies literatų knygų su autorių autografais. Prieš kiek laiko muziejuje net buvo organizuota D. Šilinio dovanotų knygų paroda.

Svėdasiškis kūrėjas 2002 ir 2004 metais tapo Nepriklausomų rašytojų sąjungos organizuotų Vasaros poezijos švenčių laureatu, 2001 metais – diplomantu. Šios kūrybinės organizacijos 2004 metais surengtame konkurse Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui jis buvo pripažintas laureatu poezijos srityje. Už aktyvų dalyvavimą dailės darbų parodose ne kartą apdovanotas diplomais, padėkomis. Kuriančiųjų ir tautos vertybių ieškančiųjų klubas "Verdenė" D. Šilinį už darbus poezijos ir dailės srityje apdovanojo "Tėviškės vyturio" žymeniu.

Savo prisiminimuose, biografijos puslapiuose, privačiuose pokalbiuose jis visuomet pabrėždavo, kad kūrybai įkvėpdavo gimtinės grožis.Tad patys nuostabiausi eilėraščių posmai, patys spalvingiausi tapybos potėpiai buvo skiriami gimtajam kraštui. Taip jis rašė ir  Svėdasų bibliotekos literatų klubo "Sietuva" rinktinėje "Baltieji debesys":

"Gimiau pačioje gražiausioje pasaulio vietoje – kur gėlavandenė Jara plukdo savo vandenis į Šventąją. Tingiai tekėdama, žiūrėk, apsuks ratą ir, verpetus sukdama, sustos ties juoda sietuva, papuošta vandens lelijų žiedais. Aplink tik pievos ir skardžiai, apaugę krūmais, pilnais lakštingalų giesmių, o pavasariais apsvaigę nuo kvapnių ievų žiedų. Už jų siūbuoja didinga Šimonių giria ir driekiasi toliai, nusėti kalneliais ir pušynėliais.

Daug kraštų apkeliauta: plaukta šiaurės jūromis, klaidžiota po senuosius Azijos miestus, braidyta po dykumų smėlį... Bet sapnuose atklysdavau tiktai čia, kur pajario šlaituose tebeūkauja pasiklydusi vaikystė..."

Toks ištikimas savo kraštui jis – "Tėviškės vyturys" – liks visiems laikams, nors kūrėjo talento stygą ir nutraukė mirtis.

Viename savo eilėraščių rinkinyje "Už mėlynų tolių" poetas rašė:

"...Kai saulė jau leisis
Ir rudenio vaisiai
Nukris nuo žaliųjų šakų,
Tą vakarą vėsų
Užgęstančiai šviesai
Pamosiu ir eisiu tamson..."

Ir išėjo "tamson", "už mėlynų tolių", dar vienas talentingas svėdasiškis, garsinęs po visą Lietuvą savo gimtąjį kraštą...

Vytautas Bagdonas
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjas