Tėvai: Boleslovas Vildžiūnas – amatininkas kalvis ir Ona Mikulionytė-Vildžiūnienė – žemdirbė. Augo septynių vaikų šeimoje.

1949–1956 m. baigė Laviškio (Anykščių r.) septynmetę mokyklą, 1956–1960 m. – Kauno vaikų dailės vidurinę mokyklą. 1960–1965 m. baigė studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute Vilniuje, įgijo dailininkės skulptorės išsilavinimą.

1965–1969 m. V. Vildžiūnaitė gyveno Vilniuje ir dirbo Liaudies meno rūmuose.

1969–2023 m., iki gyvenimo pabaigos, V. Vildžiūnaitė-Žukienė gyveno Panevėžyje ir iki 1980 m. kūrė portretus, dekoratyvines skulptūras, mažąją plastiką, paminklus, įvaldžiusi metalą, akmenį ir medį. Telkdama menininkus kurti ir viešosioms erdvėms, ji pasiūlė Panevėžio miestui skulptorių simpoziumų idėją ir ją vėliau išplėtojo.

Žymesni V. Vildžiūnaitės kūriniai:

1974–1975 m. – akmeninis (smiltainio) paminklas žuvusiems rusų kariuomenės kariams Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių kapinėse Panevėžyje, Krekenavos gatvėje (2022 m. demontuotas ir perkeltas į Grūto parką).

1975 m. – skulptūrinis portretas (moters galva, saugoma Lietuvos dailės muziejuje),  kalinėto vario kompozicija "Žirgeliai" Bernatoniuose (Panevėžio r.).

1976 m. – skulptūrinis dekoratyvinis elementas (saugomas Lietuvos dailės muziejuje).

1977 m. – balto akmens skulptūra "Kaukės" Klaipėdos M. Mažvydo skulptūrų parke.

1978 m. – dainininkės skulptūra (saugoma Lietuvos dailės muziejuje), akmens skulptūra "Ilgesys" Klaipėdos M. Mažvydo skulptūrų parke.

1979 m. – balto marmuro skulptūra "Mūza" – mokytojos Julijos Rapšienės ir jos dukters teatrologės Joanos Laimutės Rapšytės antkapinis paminklas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

1980 m. – kalinėto vario skulptūra "Sutartinė" Panevėžio "Saulėtekio" progimnazijos kieme.

V. Vildžiūnaitė sukūrė kalinėto vario reljefą ant Panevėžio autotransporto įmonės pastato fasado, dekoratyvinių medžio skultūrų kompoziciją "Eglė – žalčių karalienė" Linų muziejaus Stultiškių kaime šalia Upytės (Panevėžio r.) teritorijoje, antkapinį paminklą su Šv. Izidoriaus atvaizdu ant poeto Marcelijaus Martinaičio tėvų kapo Kalnujų (Raseinių r.) kapinėse. Ji sukūrė scenos skulptūrinių elementų keliems pastatymams Panevėžio dramos teatre.

Nuo 1967 m. V. Vildžiūnaitė dalyvaudavo parodose ir dailininkų simpoziumuose, paliko savo kūrinių Palangoje ir gardine (Baltarusija). Nuo 1978 m. ji buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Apie 1980 m. susirgusi, iš aktyvios meninės kūrybos veiklos ji pasitraukė.

V. Vildžiūnaitė nuo jaunystės rašė eiles, aktyviai bendravo su Lietuvos rašytojų bendruomene, dalyvaudavo literatūriniuose renginiuose. Ankstyvojoje jos lyrikoje vyravo elegiškos nuotaikos, vėlyvesnė kūryba pasižymėjo avangardistiniais motyvais.

Jos poeziją publikavo žurnalai "Nemunas", "Pergalė", "Jaunimo gretos", regioniniai ir respublikiniai laikraščiai, ji buvo skaitoma Lietuvos radijo literatūrinėse laidose, recenzuojama. Ji išleido eilėraščių rinkinį "Ugniavietė" (serijoje "Pirmoji knyga", 1971 m.), eilėraščių poemą "Kelias aukštyn ir kelias žemyn" (1990 m.), jos kūriniai publikuoti teminiuose rinkiniuose.

V. Vildžiūnaitė kaip XX a. lietuvių rašytoja buvo įtraukta į Vytauto Vanago sudarytą "Lietuvių rašytojų sąvadą" (1987 m.). Skulptorius Algirdas Bosas sukūrė V. Vildžiūnaitės skulptūrinį portretą (1978 m.), jis saugomas Klaipėdos galerijoje.

Laisvalaikiu daug skaitė, kaupė knygas, domėjosi antikine ir filosofine literatūra.

Ištekėjo 1980 m., vyras Almantas Žukas (1949–1996) – statybininkas. Liko našlė. Šeima vaikų nesulaukė.

Mirė 2023 m. gruodžio 18 d. Panevėžyje. Palaidota Panevėžio Šilaičių kapinių kolumbariume (K kvartalas, 007R kapavietė). Kolumbariumo nišą gaubia plokštė su įrašu: "Veronika / Žukienė / 1941–2023".