Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo iki 1946 m. augo su senele ir teta, kol tėvas buvo mobilizuotas į kariuomenę, o motina evakuota.

Jaunystėje persikėlė į Maskvos sritį (Rusija), kur baigė šokių vadovų kursus, dirbo vaikų šokių vadove ir gimnastikos trenere.

Nuo 1963 m. E. Baltronienė gyveno ir iki senatvės dirbo Anykščiuose.

1971–1990 m. ji buvo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdybos vyriausioji juristė-konsultantė.

1990–1992 m. E. Baltronienė dirbo Anykščių rajono valdybos Žemės ūkio skyriuje vyriausiąja juriste, 1992–1995 m. buvo Anykščių rajono valdybos Socialinės šalpos skyriaus vyriausioji inspektorė, vedėjo pavaduotoja, 1995–1996 m. – Anykščių rajono valdybos Socialinės paramos tarnybos vedėjo pavaduotoja. 1996–2005 m. jis dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus vyriausiąja juriste-konsultante, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1992 m. E. Baltronienė savanoriškai dirbo socialinį darbą – ugdė įvairių socialinių grupių vaikus, organizuodama jų lavinimo, socialinės ir kultūrinės raiškos priemones. 1992 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įsikūrus labdaros ir paramos fondo "ViSOS Lietuvos vaikai" skyriui, ji 1992–2004 m. dalyvavo šio skyriaus veikloje ir ją organizavo, teikdama paramą našlaičiams, vaikams iš rizikos grupių, daugiavaikių, socialiai remtinų šeimų, taip pat seneliams ir fizinę negalią turintiems žmonėms.

E. Baltronienė prie šios organizacijos atidarė pirmąją Anykščiuose labdaringą valgyklą, įkurtą Anykščių stačiatikių bendruomenei priklausančiose patalpose.

2004 m. fondo "ViSOS Lietuvos vaikai" Anykščių skyrių pertvarkius į asociaciją Anykščių vaikų paramos ir užimtumo centrą, ji tęsė savanorišką veiklą šioje organizacijoje, 2005–2007 m. buvo jos vadovė. E. Baltronienės iniciatyva 2006–2007 m. Anykščiuose buvo renovuotos patalpos šio centro veiklai, jose sudarytos sąlygos socialiai apleistų vaikų socialiniams, darbiniams ir kūrybiniams įgūdžiams formuoti.

2007 m. asociacijos pavadinimą pakeitus į Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centrą, 2007–2021 m. E. Baltronienė buvo pirmoji šio centro vadovė, kol senatvėje iš šios veiklos pasitraukė. Nuo 2007 m. ji buvo šio Centro tarybos narė. Ji rengė ir įgyvendino vaikų ir jaunimo dvasinio ugdymo, psichologinės pagalbos ir kultūrinio švietimo projektus, aktyviai dalyvaudavo nusikalstamumo ir žalingų įpročių prevencijos programose.

Jos vadovaujamas Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centras teikė paslaugas apie 60 vaikų ir 25 šeimoms, spręsdamas vaikų ir jaunimo socialinius, buitinius, ekonominius, užimtumo, informacinius klausimus. E. Baltronienė 2006 m. įsteigė šio centro merginų grupes ir keliose kitose Anykščių rajono vietovėse, skatino centro ugdytinių bendruomeninį aktyvumą, sudarydama sąlygas jiems dalyvauti Anykščių krašto renginiuose ir akcijose.

Ji skatino Anykščiuose savanorystės veiklą, asmeniniu pavyzdžiu skleisdama neatlygintino darbo socialinėje srityje idėjas. Nuo 2015 m. ji buvo Anykščių rajono savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų tarybos narė – jaunimo reikalų veiklos srities nevyriausybinių organizacijų atstovė.

E. Baltronienei buvo suteiktas Anykščių rajono Garbės pilietės vardas (2011 m.). Lietuvos Respublikos 100-mečio proga ji buvo apdovanota Anykščių rajono savivaldybės "Šimtmečio anykštėno" atminimo ženklu (2018 m.).

Ištekėjo 1962 m., vyras Stasys Baltronas (1940–1979) iš Kalvelių – energetikas. Liko našlė. Vaikai: Saulius Baltronas (?–2008) ir Jurgita Baltronaitė (g. 1973 m.) – bibliotekininkė.

Mirė 2024 m. spalio 11 d. Palaidota Anykščių kapinėse šeimos kape.