Vanda KAZLAUSKIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šinkūnaitė
Gimimo data: 1932-06-21
Gimimo vietovė: Laitelių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kultūros organizatorė, tautodailininkė audėja

2019-01-27   |   Spausdinti

Tėvai: Grigalius Šinkūnas (1895–1956) – žemdirbys, 1949 m. tremtinys, miręs tremtyje, ir Uršulė Strolytė-Šinkūnienė (1900–1986) – žemdirbė. Augo penkių vaikų šeimoje, seserys: Ona Šinkūnaitė-Gudonienė (g. 1925 m.), Aleksandra Šinkūnaitė-Sadauskienė (g. 1932 m.) – 1949–1957 m. tremtinė ir Bronė Šinkūnaitė-Gudonienė (g. 1937 m.), brolis Vytautas Šinkūnas (g. 1942 m).

Baigė Akmenos (Anykščių r.) pradžios mokyklą, 1948 m. – Viešintų progimnaziją, 1948–1949 m. mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje.

Ištrėmus tėvą ir seserį, V. Šinkūnaitė paliko mokyklą, slapstėsi, paskui 1949–1950 m. dirbo "Kalnapilio" kolūkyje (Didžiuliškiai) buhaltere, Surdegio durpyne, vėl slapstėsi. 1952–1954 m. ji dirbo Karaliaučiuje (dabar – Kaliningrado sritis, Rusija), valydama miestą nuo karo griuvėsių ir jį atstatinėdama.

1954 m. grįžusi į Lietuvą ir sukūrusi šeimą, V. Kazlauskienė 1954–1960 m. gyveno gimtuosiuose Laiteliuose ir dirbo "Draugystės", paskui "Draugystės keliu" kolūkyje buhaltere. Ji baigė Viešintų vakarinę vidurinę mokyklą, paskui neakivaizdinius buhalterijos kursus Panevėžyje.

Nuo 1960 m. iki gyvenimo pabaigos ji gyveno Viešintėlių kaime (Anykščių r.), 1960–1987 m. dirbo "Draugystės keliu", "Gimtosios žemės" kolūkio sandėlininke, tvarkė atsarginių detalių ir kuro bei tepalų sandėlių apskaitą, kol išėjo į pensiją.

Nuo jaunystės V. Kazlauskienė buvo meno saviveiklos entuziastė, šoko liaudies šokių kolektyve, kūrė ir deklamavo eiles, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, kur pelnė apdovanojimų.

V. Kazlauskienė buvo Viešintų klojimo teatro (vadovas – Vytautas Germanavičius) aktorė nuo šio teatro susikūrimo 1984 m. iki 2008 m., kol dėl sveikatos iš teatro veiklos pasitraukė. Kiekviename teatro pastatyme ji kūrė dažniausiai pagyvenusių moterų, motinų charakteringus vaidmenis, pasižymėjo sodria ir emocionalia vaidyba. Už sceninę veiklą ji pelnė įvairių apdovanojimų, Viešintų kultūros namuose surengė savo 70-mečio autorinį vakarą (2002 m.). Kartu su kitais Viešintų klojimo teatro aktoriais ji vaidino televizijos filme "Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo" (režisierius Algimantas Puipa, 1996 m.).

Nuo 1960 m. perėmusi anytos Onos Kazlauskienės audimo stakles, V. Kazlauskienė žiemomis ausdavo rankšluosčius, lovatieses, audinius tautiniams rūbams siūti. Būdama vyresnio amžiaus, mažiau audė, verčiau mezgė.

Laisvalaikiu domėjosi giminės genealogija, sudarė Troškūnų-Viešintų apylinkių Strolių giminės schemą, puošdavo Viešintų bažnyčią.

Ištekėjo 1954 m. balandį, vyras Pranas Kazlauskas (1930–1989) – darbininkas traktorininkas. Užaugino tris vaikus: Virginija Kazlauskaitė-Čepienė (g. 1955 m.), Gintautas Kazlauskas (g. 1960 m.) – vairuotojas ir Danutė Kazlauskaitė-Juknevičienė (g. 1964 m.) – medikė. Marti (sūnaus Gintauto žmona) Dalia Kazlauskienė (g. 1960 m.) – gydytoja, savivaldos organizatorė.

Mirė 2011 m. balandžio 17 d. Viešintėlėse (Anykščių r.). Vykdant jos valią, buvo pašarvota vilkinti pačios austais tautiniais rūbais, palaidota Viešintų senosiose kapinėse.

V. Kazlauskienės gyvenimas ir kūryba išsamiai pristatyta Tautvilio Užos biografiniame rinkinyje "Talentingieji viešintiškiai" (2012 m.).