Bronius VAITIEKŪNAS
  Gimimo data: 1902-06-23
Gimimo vietovė: Papelyšių vs. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Mokslininkas, leidėjas, vertėjas, politinis kalinys, visuomenininkas

2020-11-25   |   Spausdinti

Tėvai: Juozapas Vaitiekūnas ir Ona Matulionytė-Vaitiekūnienė – žemdirbiai ūkininkai. Augo gausioje šeimoje, kurioje gimė 15 ar 16 vaikų, o užaugo devyni. Broliai: Juozas Vaitiekūnas (1891–1969) – žemdirbys, laisvės gynėjas, 1947–1959 m. politinis kalinys ir tremtinys, Kazimieras Vaitiekūnas (1894–1971) – žemdirbys ūkininkas, 1941–1948 ir 1949–1958 m. tremtinys Altajaus krašte, ir Petras Vaitiekūnas (1897–1994) – pienininkas, maisto technologas; seserys: Adelė Vaitiekūnaitė-Budreikienė (1884–1972) – žemdirbė, Ona Vaitiekūnaitė-Baseckienė (1890–1987) – žemdirbė, Juozapota Vaitiekūnaitė-Kazlauskienė (1895–1933) – žemdirbė, Stanislava Vaitiekūnaitė-Senvaitienė – žemdirbė ir Julija Vaitiekūnaitė-Banėnienė (1905–1962). Sūnėnai (seserų vaikai): Tautvydas Kazlauskas (1930–2010) – pedagogas, Jonas Banėnas (g. 1941 m.) – inžinierius geologas.

Baigė pradžios mokyklą, mokėsi Rokiškio progimnazijoje, gimnazijoje. Baigė Rokiškio mokytojų kursus.

Dvejus metus B. Vaitiekūnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, ten pradėjo bendradarbiauti spaudoje, vėliau buvo laikraštėlių redaktorius. Jis paskelbė daug straipsnių periodikoje, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais, mėgo kurti šmaikščius humoristinius tekstus ir kupletus.

1933–1944 m. B. Vaitiekūnas dirbo Lietuviškosios enciklopedijos atsakinguoju sekretoriumi, talkindamas šios enciklopedijos vyriausiajam redaktoriui Vaclovui Biržiškai. Jis buvo garsus Nepriklausomos Lietuvos eruditas.

Nepriklausomoje Lietuvoje B. Vaitiekūnas iš rusų kalbos išvertė knygas: "Morijos sodo lapai" (su Birute Valušyte, Steponu Stulginskiu ir Vladu Jalovecku, 1924 m., kitas leidimas – 2000 m.), Chadži-Murato Mugujevo romaną "Ir Rytų fronte nieko naujo" (1931 m.), Viljamo H. Hilderio "Žannettos ekspedicijos žuvimas" (1931 m.), Emilio Fydlerio (Emil Fiedler) "Naujasis žmogus" (1937 m.).

1944–1947 m. jis dirbo Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos, paskui Mokslinės literatūros leidyklos direktoriumi, 1947–1949 m. buvo šios leidyklos atsakingasis (vyresnysis) redaktorius. Jis pasižymėjo kaip retos erudicijos ir gilių tautinės kultūros žinių bei istorijos žmogus, buvo mylimas ir gerbiamas, švietęs savo kultūringumu ir inteligentiškumu.

Iki 1940 m. jis buvo Lietuvos N. Rericho draugijos veiklos iniciatorius ir organizatorius. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje uždraudus šios draugijos veiklą, jis suteikė draugijos veiklai naujas formas – organizavo Gyvosios Etikos mokyklą, kurioje buvo tęsiama rerichiečių veikla.

1947 m. mirus šios draugijos įkūrėjai ir pirmajai pirmininkei J. Dvarionaitei-Montvydienei, B. Vaitiekūnas buvo išrinktas Lietuvos N. Rericho draugijos vadovu. Jis subūrė jaunimą ir  nuolat ragino jį mokytis, įgyti išsilavinimą ir užimti vietas, kad į Lietuvą nevažiuotų svetimtaučiai. Jis palaikė ryšius su Rygos (Latvija), Maskvos ir Sankt Peterburgo (Rusija) rerichiečiais.

1949 m. sovietinėje Lietuvoje N. Rericho Draugijos nariai ir pasekėjai buvo apkaltinti idealizmu, kosmopolitizmu, Vakarų kultūros propagavimu ir bendradarbiavimu su užsienio žvalgybomis, buvo suregzta "Puokštės" byla. B. Vaitiekūnas ir dar septyniolika inteligentijos atstovų, studijavusių Gyvąją etiką, ieškojusių kelių į dvasinę harmoniją ir tobulėjimą, 1949 m. pavasarį buvo suimti ir nuteisti nuo 5 iki 10 metų kalėti. Visi išsiųsti į Sibiro griežto režimo lagerius. Draugijos turtas: biblioteka, išleistos knygos, paveikslai, Draugijos Vėliava – buvo sunaikintas.

B. Vaitiekūnas kaip pogrindinės antisovietinės organizacijos narys "Balandis" Kaune buvo suimtas 1949 m. birželio 22 d., visus metus kalintas Vilniuje. 1950 m. gegužės 27 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį 10 metų kalėti. Liepos 16 d. jis buvo išgabentas į Oziorlagą Taišete (Irkutsko sritis, Rusija), vėliau perkeltas į Angarlagą (Irkutsko sr.).

1955 m. lapkričio 17 d. dėl ligos (patirto insulto) paleistas iš kalinimo vietos, 1956 m. pavasarį B. Vaitiekūnas grįžo į Lietuvą, įsikūrė ir gyveno Kaune, iš naujo išmoko rašyti, vaikščioti, demonstruodamas kūno ir dvasios tvirtumą. Jis atsisakė kreiptis dėl reabilitacijos, nesiruošdamas ginčytis dėl kaltės ar nekaltumo.

Būdamas atominės energetikos šalininkas, senatvėje jis labai išgyveno dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos, manoma, kad ši nelaimė pagreitino jo mirtį.

Amžininkų prisiminimuose liko kaip susikaupęs, itin savo laiką taupantis, vengiantis tuščiažodžiauti mokslininkas.

Liko viengungis.

Mirė 1986 m. birželio 24 d. Kaune. Palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse. Kapą ženklina paminklas su bareljefu (autorius – skulptorius Vladas Žuklys).

Rankraštinį B. Vaitiekūno palikimą po jo mirties perėmė N. Rericho draugija.

B. Vaitiekūno gyvenimas ir veikla pristatoma Rimanto Vanago dokumentinėje apybraižoje "Ex Oriente lux : Lietuvos rerichiečiai" (1998 m.).