Petras VASINAUSKAS
  Gimimo data: 1906-12-14
Gimimo vietovė: Pasvalys

Trumpai:
Mokslininkas agronomas, pedagogas, visuomenininkas, kraštotyrininkas

2023-05-26   |   Spausdinti

Tėvai: Kazimieras Vasinauskas (1865–1948) ir Agota Čeponytė-Vasinauskienė (1882–1974) – valstiečiai žemdirbiai. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Broliai ir seserys: Jonas Vasinauskas (1908–?), Apolonija Vasinauskaitė (1911–?), Ignas Vasinauskas (1913–?), Anelė Vasinauskaitė (1916–?) ir Kazimieras Vasinauskas (1921–?).

Po gaisro 1911 m. tėvams persikėlus į Pasvalio viensėdį šalia miesto, užaugo kaimo sodyboje. 1915–1918 m. baigė Pasvalio pradžios mokyklos keturis skyrius, 1918–1922 m. mokėsi Linkuvos (Pakruojo r.) progimnazijoje, 1922–1925 m. baigė Biržų gimnaziją. Mokydamasis gimnazijoje, 1925 m. Kaune jis organizavo moksleivių kooperatyvėlių atstovų suvažiavimą, taip užmezgė ryšį su "Lietūkio" atstovais kooperatininkais.

1925–1931 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje (Kėdainių r.), išklausė agronomijos kursą.

Studijuodamas P. Vasinauskas 1929–1930 m. dirbo Anykščių pradžios mokyklos žemės ūkio klasės mokytoju, dėstė 5 mėnesių kursą vakarais po dvi valandas. 1930–1931 m. jis dėstė tokį patį kursą Batakių ir Skaudvilės (Tauragės r.) mokyklų žemės ūkio klasėse. Tarp šių dviejų darbų 1930 m. vasarą jis atliko privalomą metinę praktiką pirmojo Lietuvoje agronomijos mokslų daktaro grafo Vladimiro Zubovo dvare Naujadvaryje šalia Klaipėdos.

1931 m. nuo birželio iki spalio P. Vasinauskas dirbo Vabalninko (Biržų r.) agronomu, paskui 1931–1936 m. P. Vasinauskas buvo Žemės ūkio rūmų Šakių apskrities vyriausiasis agronomas. 1935–1936 m. jis buvo vienas iš Suvalkijos valstiečių streikų organizatorių ekonominės krizės metais, 1936 m. – ir Liaudies fronto komiteto narys.

1936–1937 m. jis gyveno Kaune, dirbo agronomu Garliavoje (Kauno r.) ir kartu studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete ekonomiką. Negalėdamas pragyventi tuometinėje sostinėje, jis pasiprašė perkeliamas į Dusetas (Zarasų r.) – žmonos tėviškę ir 1937–1940 m. ten dirbo Dusetų agronominio rajono agronomu.

Dusetose jis buvo 1938 ir 1939 m. Sartų žirgų lenktynių organizacinių komitetų narys. 1939 m. lenktynes, kuriose dalyvavo 100 važiuotojų, vyko mugė, buvo prisiminti pirmieji Dusetų ristūnai, kuriuos P. Vasinauskas paskui aprašė laikraštyje "Ūkininko patarėjas".

Lietuvai sugrąžinus Vilniaus kraštą, 1940 m. P. Vasinauskas trumpai buvo Švenčionėlių (Švenčionių r.) apskrities vyriausiasis agronomas, ten persikėlė gyventi.

Nepriklausomos Lietuvos metais P. Vasinauskas dalyvavo kooperatinių organizacijų veikloje, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose "Žemės ūkis", "Talka", "Kultūra", "Jaunimas" ir kituose.

Nuo 1940 m. vasaros, pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, P. Vasinauskas buvo paskirtas Žemės ūkio rūmų direktoriumi. Uždarius šiuos rūmus, 1940–1941 m. jis buvo Žemės ūkio liaudies komisariato Agrotechnikos valdybos viršininkas, Valstybinės žemės komisijos narys.

Nuo 1941 m. rudens P. Vasinauskas ėmėsi mokslinės veiklos ir pradėjo dirbti Joniškėlio bandymų stotyje asistentu. Vokiečių okupacijos laikotarpiu jis išgarsėjo gausiomis publikacijomis periodinėje spaudoje agronominės praktikos ir bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

1943 m. jis apsigynė agronomijos diplominį darbą "Rugių pasėlių akėjimo bandymai", įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą.

1945–1953 m. jis dirbo Dotnuvos bandymų stoties direktoriumi, 1946–1948 m. buvo ir Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio instituto Augalininkystės poskyrio vedėjas.

1950 m. jis apsigynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, kurioje viešai oponavo Rusijos akademikui Vasilijui Viljamsui dėl Sovietų Sąjungoje visuotinai pripažintos žalieninės žemdirbystės sistemos teorinių teiginių.

1949 m. P. Vasinauskas mokomajame ūkyje pradėjo didelius nevienodų sėjomainų lyginimo bandymus, Dotnuvos bandymų stotyje inicijavo įsteigti pirmąją Lietuvoje Dirvožemio agrofizikos laboratoriją, 1953 m. suprojektavo armens pagilinimo ir sukultūrinimo, o 1956 m. – skirtingo arimo gylio bandymus. Bandymų rezultatus jis apibendrino monografijoje "Žemės dirbimas" (1952 m., kitas leidimas – 1956 m.), kur pirmasis pasiūlė žemę dirbti sekliai – 10–15 cm gyliu.

Šių tyrimų pagrindu P. Vasinauskas yra pripažintas žemdirbystės mokslo ir lietuviškosios žemės dirbimo sistemos grindėju, minimalaus žemės dirbimo pradininku ir teorijos kūrėju.

1956 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu korespondentu.

P. Vasinauskas vienintelis iš Lietuvos žemės ūkio instituto vadovų išdrįso viešai pasipriešinti Nikitos Chruščiovo žemės ūkio politikai ir kukurūzų auginimo kampanijai, taip išsaugodamas tradicinę Lietuvos žemdirbystę ir neskirstydamas augalų į "derlingus" ir "nederlingus".

1956–1965 m. jis buvo Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius, 1965–1968 m. – Žemdirbystės instituto Laukininkystės organizavimo skyriaus vedėjas. Jis išplėtė tyrimus naujoje mokslinių interesų srityje – žemės ūkio organizacinio sutvarkymo planavimo. Jis suformavo racionalų gamybinio vieneto Vidurio Lietuvos lygumose dydį (500 ha, apie 400 ha žemės ūkio naudmenų, apie 300 ha ariamos žemės).

1971 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje jis apsigynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją "Agrotechnikos pagrindų išvystymas ir laukininkystės organizacija Lietuvoje", buvo mokslų daktaras, 1993 m. nostrifikuotas habilituotas biomedicinos mokslų, agronomijos daktaras. Jo moksliniame darbe įvardintus ūkio organizavimo principus, prieštaravusius oficialiam sovietinio nuolat stambinamo žemės ūkio modeliui, valdžia buvo uždraudusi skelbti.

Nuo 1945 m. daugiau kaip 30 metų P. Vasinauskas dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytoju ir buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedros vedėjas. Nuo 1956 m. jis buvo docentas, nuo 1973 m. – profesorius. 1956–1958 m. jis dirbo šios akademijos mokslo prorektoriumi. Jis išugdė 20 žemės ūkio mokslų kandidatų (daktarų), iš kurių 6 tapo profesoriais.

1951–1959 m. jis buvo renkamas Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos deputatu, 1958–1962 m. buvo SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas.

Nuo 1975 m. P. Vasinauskas pradėjo vartoti "kurortinės žemdirbystės" sąvoką ir yra laikomas kaimo turizmo idėjos pradininku Lietuvoje. Senatvėje P. Vasinauskas aktyviai propagavo kooperacijos principus žemės ūkyje.

P. Vasinauskas parašė per 30 knygų ir brošiūrų, parengė ir paskelbė per 650 publikacijų, tarp jų 154 mokslines, 183 metodines rekomendacijas, 320 straipsnių bendrosios žemės ūkio politikos klausimais.

P. Vasinausko išleistos knygos ir brošiūros:

1941 m. – "1941 metų pavasario sėja".

1942 m. – "Bulvių auginimas" (rinkinio sudarytojas ir redaktorius).

1948 m. – "Kaip Dotnuvoje gavome didelį bulvių derlių".

1950 m. – "Žalieninių sėjomainų įvedimas kolūkiuose".

1951 m. – "Įdiekime mokslo laimėjimus kolūkinėje gamyboje : Dotnuvos bandymų stoties pasiūlymai žemdirbystės klausimais".

1952 m. – "Žemės dirbimas" (antras papildytas leidimas – 1956 m., vertimas į lenkų kalbą – 1956 m.).

1955 m. – "Pašnekesiai apie kukurūzus" (rinkinio sudarytojas ir redaktorius), "Černiachovskio vardo kolūkis".

1957 m. – "Agrotechnika" (kiti leidimai: 1966, 1967 ir 1971 m.).

1961 m. – "Augalininkystės produktų gamybos padidinimas".

1964 m. – "Mėšlo kaupimas ir naudojimas Dotnuvos metodu".

1967 m. – "Sėjomainos" (su R. Klimavičiūte).

1969 m. – "Žemių kultūrinimas".

1976 m. – "Akademikas Jonas Kriščiūnas : gyvenimas, darbai, amžininkų atsiminimai" (rinkinio sudarytojas), "Akademiko Jono Kriščiūno entomologinė veikla" (rinkinio sudarytojas).

1986 m. – "Lietuvos žemės ūkio mokslų raida".

1989 m. – "Kolūkių sunkmetis", "Bendroji agrotechnika".

1996 m. – "Kelionė arkliu po Lietuvą 1975 metais" (kelionės dienoraštis).

2005 m. – "Agronomija Lietuvoje".

1975 m. P. Vasinauskas surengė originalią akciją. Matydamas arklių naikinimą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, norėdamas įrodyti, kad arklys dar reikalingas, su žurnalistu Vladu Vaicekausku arkliniu kinkiniu Lietuvos keliais per 42 dienas jis nukeliavo 1 501 km. Šioje kelionėje vežimą traukė sunkiųjų veislės arklys Bėris, keliautojai važiavo dviem vežimais: iš pradžių tempė Aristavos (Kėdainių r.) bričkelę, o nuo Anykščių Bėris traukė Elmininkų eksperimentinio ūkio dovanotą lineiką, kuri dabar stovi Arklio muziejaus ekspozicijoje Niūronyse. Remdamasis šioje kelionėje rašytais dienoraščiais, P. Vasinauskas parengė knygą, kuri buvo išleista tik po dviejų dešimtmečių, Nepriklausomoje Lietuvoje, jau po jo mirties.

Nuo 1970 m. P. Vasinauskas buvo kraštotyrininkas, Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos narys.

P. Vasinauskas yra Arklio muziejaus įkūrimo Niūronyse iniciatorius. Nuo 1940 m. brandinęs mintį steigti Lietuvoje etnografinį žemės ūkio muziejų, šį sumanymą jis įgyvendino 1975–1978 metais, pasirinkęs Anykščius kaip intensyviai turistų lankomą kraštą, pasižyminčiu puikiu kraštovaizdžiu, pripažinęs palankias sąlygos steigti tokią turistinę bazę, kur didžiausias dėmesys būtų skiriamas arkliui.

Kartu su Terese Mikeliūnaite, Antanu Puodžiuku, Vytautu Gabriūnu ir kitais subūręs Arklio muziejaus tarybą, jis 1978–1995 m., iki gyvenimo pabaigos, buvo jos narys, pasipriešino idėjai 1992 m. perkelti šį muziejų į Rumšiškes ir taip jį išsaugojo, paremdamas muziejaus perdavimą  A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui.

P. Vasinauskui buvo suteikti Lietuvos SSR nusipelniusio agronomo (1960 m.) ir Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo (1976 m.) garbės vardai. Jis buvo Lietuvos SSR valstybinės premijos laureatas (1967 m.), apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu ir medaliu "Už šaunų darbą V. I. Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga" (1970 m.). Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1995 m.).

Vedė apie 1931 m., žmona Ona Malakauskaitė-Vasinauskienė. Užaugino penkis vaikus. Dukterys Ona Laimutė Vasinauskaitė-Tindžiulienė ir Danutė Vasinauskaitė-Čeponienė, sūnūs Algis Vasinauskas, Romas Vasinauskas ir Augis Vasinauskas.

Mirė 1995 m. spalio 1 d. Noreikiškių gyvenvietėje (Kauno r.). Palaidotas Dotnuvos (Kėdainių r.) Gėlainių kapinėse.

Arklio muziejuje Niūronyse šio muziejaus 30-mečio proga pastatytas medžio drožinys su arklio siluetu P. Vasinausko indėliui atminti, jo fasado fragmente išskobtas įrašas: "Arklio muziejus įkurtas 1978 m. / profesoriaus Petro Vasinausko (1906–1995) / iniciatyva" (autorius – tautodailininkas Jonas Tvardauskas, 2008 m.).

P. Vasinausko mokslinė, pedagoginė ir visuomeninė veikla pristatyta Algirdo Juozo Motuzo sudarytoje monografijoje "Profesorius Petras Vasinauskas" (1998 m.).

Sukurti biografiniai filmai: "Ar nuneši mane jauną..." (apie kelionę arkliu per Lietuvą, režisierius Rimtautas Šilinis, 1975 m.) ir "Profesorius Petras Vasinauskas: žemės ūkio mokslas ir praktika" (režisierius Vytautas Paliulis, 2005 m.).

1997 m. Lietuvos žemės ūkio universitete buvo įsteigta P. Vasinausko stipendija, skiriama patiems geriausiems agronomijos magistrantūros studentams. Lietuvos žemės ūkio universiteto Senatas 2006 m. vieną Agronomijos fakulteto auditoriją pavadino "Profesoriaus P. Vasinausko žemdirbystės auditorija".

P. Vasinausko rankraščiai saugomi Lietuvos žemdirbystės instituto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto bibliotekose. Tarp kitų rankraščių saugomas ir jo dienoraštis, rašytas 1952–1995 m.