Jonas KIMŠTAS
|
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Dobilas, Žalgiris, Žygūnas Gimimo data: 1911-01-09 Gimimo vietovė: Vilnius Trumpai: Kariškis, laisvės gynėjas, partizanų apygardos ir srities vadas |
2014-08-25 | Spausdinti
Anksti mirus tėvams, liko našlaitis, užaugo vaikų namuose. Baigė gimnaziją Vilniuje. Slapstydamasis nuo šaukimo į Lenkijos, kuriai priklausė Vilnius, kariuomenę, pabėgo į Lietuvą, buvo priglaustas Zarasų pasienio policijos pareigūno šeimoje. 1932–1936 m. baigė Karo mokyklą Kaune. 1936–1939 m. J. Kimštas tarnavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulko ryšių kuopoje būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. jam suteiktas leitenanto karinis laipsnis. 1939–1940 m. jis buvo to paties pulko mokomosios kuopos būrio vadas, turėjo fizinio lavinimo instruktoriaus kvalifikaciją. Lietuvai atgavus Vilnių, kaip vilniečiui karininkui J. Kimštui buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. vasarą jis kartu su kitais Lietuvos kariuomenės karininkais pateko į 29-ąjį sovietinį šaulių korpusą ir buvo paskirtas 179-osios šaulių divizijos 234 šaulių pulko būrio vadu. 1941 m. birželį kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, iš sovietinės kariuomenės jis pasitraukė ir 1941 m. buvo savisaugos bataliono vadas Vilniuje, paskui dirbo Vilniaus darbo biržoje. 1943–1944 m. jis buvo Trakų apskrities valdybos skyriaus viršininkas. 1944 m. vasario 16 d. J. Kimštas įstojo į Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, buvo paskirtas 7-osios kuopos vadu. Išformavus rinktinę, 1944 m. vasarą jis pasitraukė į pogrindį ir išėjo partizanauti. 1944 m. spalį jis subūrė "Vytauto" partizanų junginį ir jam vadovavo. Nuo 1945 m. balandžio 5 d. jis buvo "Tigro" rinktinės vado Benedikto Kaletkos-Kęstučio padėjėjas, o šiam žuvus nuo 1945 m. birželio 15 d. buvo "Tigro" rinktinės vadas Dobilas. Paskirtas 1945 m. liepą, 1945–1947 m. J. Kimštas-Dobilas buvo Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto apygardos partizanų vadas – pirmasis naujos apygardos vadovas, koordinavo partizanų veiklą Utenos, Zarasų, Švenčionių ir Rokiškio rajonų teritorijose bei rytinėje Anykščių rajono dalyje. Jo iniciatyva pradėtas leisti partizanų laikraštis "Aukštaičių kova", jis skatino slapstytis kuo mažesnėmis grupėmis ir glaudžiau bendrauti su vietiniais gyventojais. Paskirtas 1947 m. sausio 12 d., 1947–1948 m. jis buvo pirmasis visos Aukštaitijos partizanų – Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadas Žalgiris, rezidavo Skiemonių ir Svėdasų valsčiuose pas patikimus žmones įrengtose slėptuvėse. 1947 m. vasarą jis atskleidė provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio kenkėjišką veiklą ir padėjo ją nutraukti. 1948 m. pabaigoje Dūkšto miške įvykusiame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime J. Kimštas išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku. 1948 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų majoro laipsnis. 1950 m. kovo 13 d. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskyrė J. Kimštą-Žygūną šios Tarybos prezidiumo nariu ir III sekcijos (Rytų Lietuvos srities) vadu. 1950 m. gegužės 30 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų pulkininko leitenanto laipsnis, jis paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. 1952 m. birželio 7–9 d. įvykusiame Šiaurės Rytų partizanų vadų sąskrydyje vadovavimą III sekcijai perėmus Juozui Šibailai-Merainiui, J. Kimštas vėl patvirtinamas Rytų Lietuvos srities vadu. 1952 m. rugpjūčio 14 d. Šimonių girioje įvykusiame Vytauto apygardos būrių vadų susitikime J. Kimštas-Žygūnas LLKS Rytų Lietuvos srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, kuris jau buvo užverbuotas sovietinio saugumo. Šiam rekomendavus srities žvalgybos viršininku J. Kimštas-Žygūnas paskyrė Stasį Šimkų-Klajūną – irgi MGB agentą. Būtent šie agentai, išvilioję į susitikimą Vytauto apygardos štabe, rugpjūčio 16 d. pakeliui J. Kimštą nuginklavo ir perdavė saugumiečiams. Suimtas ir žiauriai kankinamas bei šantažuojamas J. Kimštas 1952 m. rugsėjį tapo sovietinio saugumo agentu Jurginu ir išdavė keletą partizanų slėptuvių, kuriose nebesitikėjo, kad dar bus likusių partizanų. Taip jis prisidėjo prie Karaliaus Mindaugo srities likusių vadų likvidavimo. Jis saugumiečiams nubraižė jam žinomų Raguvos (Panevėžio r.) miške partizanų slėptuvių išdėstymo schemą, rašė fiktyvius įsakymus, skirdamas užverbuotus buvusius partizanus į atsakingas pareigas, susirašinėjo su pogrindžio kovotojais, rinkdamas žinias, ir asmeniškai buvo MGB vedliu partizanų naikinimo operacijose Raguvos ir Alantos (Molėtų r.) miškuose. Dėl to ten buvusiuose bunkeriuose žuvo apie 20 laisvės kovotojų. 1953 m. birželio mėnesį J. Kimštas dar buvo aktyviai naudojamas sovietinio saugumo, siekiant tardymo metu paveikti Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Jausdamas savo bejėgiškumą ir negalėdamas išvengti prievartos, J. Kimštas 1953 m. bandė nusižudyti, bet išgyveno, tik liko neįgalus, praktiškai nebevaldė rankų pirštų. 1953 m. pabaigoje dėl sveikatos būklės išleistas į laisvę, J. Kimštas gyveno Vilniuje, nuolat sovietinio saugumo stebimas. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip ramus, santūrus, itin įžvalgus ir gerai savo veiksmus apgalvojantis kovotojas. Buvo vedęs, žmona Febronija Kimštienė – laisvės gynėja, partizanų ryšininkė. Augino tris vaikus. Mirė 1974 m. kovo 22 d. Vilniuje. |