Eduardas JACKEVIČIUS
  Gimimo data: 1913-10-06
Gimimo vietovė: Ryga (Latvija)

Trumpai:
Inžinierius statybininkas, kelininkas

2020-06-23   |   Spausdinti

Proseneliai: Pranciškus Kairys (1798–1880) ir Kristijona Kiaušaitė-Kairienė (apie 1827 – apie 1900). Seneliai: Felicijonas Jackevičius ir Pranciška Jackevičienė, Kazimieras Kairys (1857–1935) ir Anastazija Kerpiškytė-Kairienė (1870–1948) iš Leliūnų – žemdirbiai ūkininkai. Tėvai: Jaroslavas Jackevičius (1877–1934) – amatininkas odų išdirbimo technologas ir Zofija Kairytė-Jackevičienė (1890–1983). Brolis Henrikas Boleslovas Jackevičius (1929–2020) – inžinierius statybininkas, kelininkas, visuomenininkas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su tėvais 1914 m. pasitraukė į Rytus, kiek laiko augo Samarkande (Uzbekistanas), paskui Žemutiniame Naugarde (Rusija). 1921 m. tėvams grįžus į Lietuvą, augo Anykščiuose pas senelius Kairius, kur pasiliko gyventi jo tėvai, paskui Kaune.

1936 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, įgijo statybos inžinieriaus kvalifikaciją.

1936–1937 m. E. Jackevičius dirbo Žemaičių plento tiesybos darbų techninės priežiūros inžinieriumi. 1937–1938 m. jis buvo mobilizuotas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tarnavo Kaune inžinerijos batalione.

Nuo 1938 m. jis dirbo Plentų valdybos Kelių tyrinėjimų skyriuje architektu inspektoriumi, rūpinosi keliu Kaunas–Vilnius, ėjusiu nuo Kauno iki Vievio, iki lenkų okupuoto Vilniaus krašto.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu jis persikėlė į žmonos tėviškę Akmenės kraštą, dirbo Mažeikiuose.

Po Antrojo pasaulinio karo, vengdamas tremties, E. Jackevičius persikėlė į Anykščius ir čia gyveno iki 1957 m., dirbo Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriuje vyriausiuoju inžinieriumi, paskui buvo Statybos ir remonto kontoros viršininkas, vėliau – jos vyriausiasis inžinierius.

Nuo 1957 m. iki gyvenimo pabaigos E. Jackevičius gyveno Klaipėdoje.

1957–1964 m. jis dirbo Klaipėdos kelių statybos ir eksploatacijos rajone Nr. 13 darbų vykdytoju. Pertvarkant šią įmonę, 1964–1966 m. jis buvo Klaipėdos autokelių valdybos darbų vykdytojas, 1966–1987 m. – Klaipėdos kelių statybos valdybos Nr. 1 (dabar – bendrovės "Lemminkainen Lietuva" Vakarų Lietuvos regionas) techninės priežiūros inžinierius, atsakingas už valdybos statomų pastatų transporto įmonėms priežiūrą.

Jam prižiūrint Klaipėdoje buvo pastatyti Kelių statybos valdybos Nr. 1 ir Autotransporto įmonių Nr. 1 ir Nr. 2 pastatai, autobusų parkas, gyvenamasis kelininkų namas, kelininkų poilsio namai Palangoje, asfaltbetonio gamykla Vėžaičiuose bei visos pajūrio kelininkų gamybos bazės.

1973 m. išėjęs į pensiją, jis dar dirbo iki 1987 m., kol baigė inžinieriaus karjerą, būdamas jau 74-erių.

Nuo 2004 m. jis buvo Kelininkų veteranų klubo "Kelininkas" narys, o sulaukęs 100-mečio, 2013 m. buvo oficialiai pripažintas seniausiu visų laikų Lietuvos kelininku.

E. Jackevičius nuo jaunystės dainuoja choruose, iki 1940 m. buvo Kauno šaulių sąjungos centrinio choro ir Jaunalietuvių centrinio choro dainininkas. Įsikūręs Klaipėdoje, jis buvo Klaipėdos liaudies operos choro narys nuo jo įkūrimo, paskui iki 2006 m. buvo ir bažnyčios choro narys.

Senatvėje, sulaukės 77-erių, jis pradėjo tapyti portretus ir peizažus.

Švenčiant Žemaičių plento 65 metų jubiliejų, jis buvo apdovanotas Lietuvos automobilių kelių direkcijos padėkos raštu už indėlį statant šalies kelius (2004 m.).

Laisvalaikiu mėgo keliauti, žvejoti, žaisdavo stalo tenisą, domėjosi muzika, griežė smuiku ir skambino pianinu.

Buvo vedęs, žmona Elena Jackevičienė (1918–2016) – medikė. Vaikai: Laima Jackevičiūtė-?, Vida Jackevičiūtė-Gudonienė (g. 1945 m.) – pedagogė kūno kultūros mokytoja, Nijolė Jackevičiūtė-? ir Arūnas Jackevičius.

Mirė 2016 m. sausio 25 d. Klaipėdoje. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse. Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklinė kompozicija su akmeniniu kryžiumi centre ir iškaltu įrašu kairiojoje steloje: "Jackevičiai / Edvardas 1913–2016 / Elena 1918–2016".