A. Žigas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, ten tarnaudamas 1908 m. baigė karinę medicinos mokyklą, įgijo kariuomenės felčerio specialybę.

Demobilizuotas iš kariuomenės, apie 1913 m. A. Žigas atvyko į Skiemonis (Anykščių r.), išsinuomojo miestelyje butą ir atidarė pirmąjį šiame miestelyje medicinos kabinetą.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo vėl mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Fronte jis pateko į nelaisvę, buvo laikomas Belgijoje iki karo pabaigos. Grįžęs 1919 m. A. Žigas išėjo į tarnybą Lietuvos kariuomenę, tarnavo Pirmajame lietuvių raitelių pulke, Pirmajame kavalerijos pulke, kol išėjo į atsargą.

Grįžęs į Skiemonis, A. Žigas toliau dirbo medicinos felčeriu, gydydamas apylinkių žmones.

Sukūręs šeimą, jis apsigyveno žmonos sodyboje Kačiokiškio viensėdyje, kur perkėlė ir medicinos kabinetą. Ten jis priiminėdavo ligonius, gydydavo įvairias ligas: traukdavo sugedusius dantis, tirdavo širdies darbą. Ten pat jis gamindavo ir įvairius vaistus iš Stepono Žvirblio vaistinėje pirktų žaliavų.

Kartu jis prižiūrėjo ir pavyzdingai tvarkė 10 ha ūkį.

Laisvalaikiu kaupė asmeninę biblioteką ir skaitė, medžiodavo ir žvejodavo.

Buvo vedęs, žmona Vitalija Raupelytė (Baukytė)-Žigienė (1900–1986) – žemdirbė. Šeimoje išaugo aštuoni vaikai: Prima Žigaitė-Bagočiūnienė (g. 1926 m.)  – buhalterė, Angelė Žigaitė-Puodžiukienė (1927–2020) – gydytoja odontologė, agronomo Antano Puodžiuko žmona, Vitalija Žigaitė-Juozaponienė (1928–?) – namų šeimininkė, Vytautas Žigas (1930–1994) – automechanikas, Gintautas Žigas (g. 1931 m.) – darbininkas, Birutė Žigaitė-Indriūnienė (g. 1934 m.) – medicinos laborantė, Danutė Žigaitė (1936–1997) – medikė ir Kęstutis Jokūbas Žigas (1939–2014) – agronomas vadovas.

Mirė 1942 m. Panevėžio ligoninėje. Palaidotas Skiemonių bažnyčios šventoriaus kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina juodo akmens paminklas-stela šeimai.