Tėvai: Jonas Laucius (1905–1943) – kariškis, pasienio policijos pareigūnas, žemdirbys ūkininkas, 1941–1943 m. politinis  kalinys Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Sibiras, Rusija), miręs lageryje, ir Ona Tumaitė-Laucienė (1903–1945) iš Aknystėlių (Utenos r.) – žemdirbė ūkininkė, 1941–1945 m. tremtinė Altajaus krašte (Sibiras, Rusija), mirusi tremtyje. Sesuo Jūratė Lauciūtė-Urbonavičienė (1932–2011) – pedagogė rusų kalbos mokytoja, 1941–1946 m. tremtinė Altajaus krašte. Pusbrolis (tėvo sesers Juzės sūnus) Algis Kirilauskas (1944–2011) – muzikas.

1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo suimtas, atskirtas nuo tėvo, kurio daugiau nebepamatė, ir su motina bei seserimi ištremtas į Altajaus kraštą (Rusija), augo Šipicine (Talmenkos r.). 1945 m. lapkričio 25 d. motinai mirus, liko našlaitis, gyveno Pavalichos gyvenvietėje ir su seserimi dirbo pabėgių apdirbimo fabrike. Pabėgęs iš tremties vietos ir pasiekęs Barnaulą (Altajaus kr.), iš ten kartu su seserimi ir kitais į Lietuvą grąžinamais tremtinių našlaičiais 1946 m. lapkritį buvo parvežtas į Lietuvą, augo vaikų namuose, vėliau pas gimines.
 
1946–1947 m. mokėsi Aknystėlių (Utenos r.) pradinėje mokykloje, 1947–1954 m. – Gečionių (Anykščių r.) septynmetėje mokykloje, 1954–1955 m. – Sartininkų (Tauragės r.) septynmetėje mokykloje, 1955–1959 m. – Vilniaus geležinkelių transporto technikumo Pramoninės ir civilinės statybos skyriuje, įgijo architekto techniko specialybę.

1959–1961 m. G. Laucius dirbo Specialiojoje mokslinėje-restauravimo gamybinėje dirbtuvėje bei Pažangių darbo metodų įdiegimo statybos valdyboje architektu.

1961–1967 m. jis studijavo Lietuvos dailės instituto Architektūros fakultete, įgijo architekto išsilavinimą.

1966–1969 m. G. Laucius dirbo Vilniaus specialiųjų mokslinių restauravimo gamybinių dirbtuvių Projektavimo sektoriaus vyresniuoju architektu, po įstaigos reorganizavimo 1969–1972 m. – Paminklų konservavimo instituto projektų vyriausiuoju architektu. 1972–1975 m. jis buvo Miestų II skyriaus projektų vyriausiasis architektas, 1975–1978 m. – Miestų II skyriaus viršininkas.
 
1978–1984 m. G. Laucius dirbo Visuomeninių pastatų skyriaus vyriausiuoju specialistu, 1984–1990 m. – Visuomeninių pastatų skyriaus vyriausiuoju architektu.
 
1990–1991 m. jis buvo Vilniaus miesto valdybos Paminklotvarkos skyriaus vedėjas. 
 
1991–2000 m. G. Laucius buvo valstybės įmonės "Paminklai", vėliau pertvarkytos į specialios paskirties uždarąją akcinę bendrovę "Lietuvos paminklai", vyriausiasis architektas, kol išėjo į pensiją.

Jis yra kultūros vertybių apsaugos 4 kategorijos ekspertas, Vilniaus pilių tarybos narys.
 
G. Lauciaus parengti projektai: Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių restauracija, gyvenamojo namo Vilniuje, Žydų g. 4A, restauracija, Trakų salos pilies vakarinių kazematų restauracija, Trakų salos pilies įvažiavimo bokšto restauracija, Vilniaus Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo projektas, Vilniaus arkikatedros restauravimas ir pertvarkymas, Videniškių (Molėtų r.) Šv. Lauryno bažnyčios ir vienuolyno ansamblio restauravimas (2000 m.).

Jis atliko kelių Vilniaus senamiesčio kvartalų architektūrinius tyrimus ruošiant Senamiesčio regeneravimo projektą.

G. Laucius suprojektavo keletą Lietuvos Atgimimo memorialinių kompleksų: paminklą žuvusiems Adolfo Baublio-Merkio būrio partizanams Perlojos (Varėnos r.) kapinėse, šalia bažnyčios (1997 m.), paminklą Alaušo būrio partizanams ir jų ryšininkams Užpaliuose (Utenos r., pastatytas 2008 m.).

Jis yra knygų "Architektūros paminklai I" ir "Vilniaus Bernardinų bažnyčios architektūros raida" bendraautoris.

Lietuvos Atgimimo metais G. Laucius buvo Paminklų konservavimo instituto Sąjūdžio koordinacinės grupės narys, 1990 m. kovą išėjo savanoriu saugoti valstybinių objektų, saugojo televizijos bokštą ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. 1991–1999 m. jis tarnavo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 821-ojoje kuopoje, buvo antrojo skyriaus vadas. 1992 m. gegužės–birželio mėnesiais jis dalyvavo karinėje operacijoje, blokuojant sovietinės kariuomenės dalinius Visorių poste.

G. Laucius buvo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), dabar yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, Lietuvos šaulių sąjungos narys.

G. Laucius apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1997 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2005 m.). 

Laisvalaikiu žvejoja.

Susituokė 1966 m., žmona Marytė Baublytė-Laucienė – medikė. Vaikai: Tautvydas Laucius (g. 1967 m.) – inžinierius statybininkas, Jūratė Lauciūtė (g. 1972 m.) – vadybininkė.

G. Lauciaus gyvenimas ir veikla pristatyta Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.), jo kilmė – Aldonos Karkauskienės genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).