Tėvas Andrius Nugarevičius – valstietis baudžiauninkas.

1849–1853 m. studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose (Telšių r.), ją baigė ir apie 1853 m. buvo įšventintas kunigu.

Atvykęs 1861 m. vasarą, 1861–1862 m. V. Nugarevičius tarnavo Debeikių (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo parapijoje vikaru, talkino klebonui Stanislovui Gricevičiui, kol 1862 m. kovą buvo iškeltas.

1862 m. nuo kovo iki spalio jis tarnavo vikaru Viekšniuose (Mažeikių r.), kur talkino klebonui Rupertui Bortkevičiui. Atvykęs 1862 m. lapkritį, 1862–1863 m. jis buvo Šakynos (Šiaulių r.) parapijos vikaras, talkino klebonui Pranciškui Palčiauskui. Nuo 1863 m. gegužės jis buvo paskirtas vikaru į Kurtuvėnus (Šiaulių r.), tačiau ten pradėti tarnybos nebespėjo.

Už palankumą 1863 m. sukilėliams V. Nugarevičius patyrė carinės Rusijos valdžios represijas. Jis buvo apkaltintas 1863 m. balandžio 8 d. perskaitęs sukilimo Manifestą Gruzdžių (Šiaulių r.) ir Šakynos (Šiaulių r.) bažnyčiose ir už tai 1863 m. gegužės 10 d. buvo suimtas.

1863–1864 m. jis buvo kalintas Šiaulių kalėjime, paskui teistas karo lauko teisme ir nubaustas 6 metų tremtimi į atokias Rusijos imperijos gubernijas, pašalinant iš dvasininkų. 1864 m. jis buvo išgabentas į Sibirą ir iš ten jau nebegrįžo.

Nuo 1866 m. iki gyvenimo pabaigos V. Nugarevičius gyveno Tunkos (Buriatija, Rytų Sibiras, Rusija) dvasininkų tremtinių bendruomenėje, kurioje buvo susitelkę dauguma iš Lietuvos ir Lenkijos po sukilimo pralaimėjimo ištremtų dvasininkų.

Mirė 1870 m. pradžioje Tunkoje (Buriatija, Rusija). Buvo palaidotas katalikų kunigų įrengtose Tunkos kapinėse.