Teklė GRIGIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Jurkštaitė
Gimimo data: 1914-10-09
Gimimo vietovė: Piktagalio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogė pradinių klasių mokytoja, tremtinė, memuaristė

2024-03-05   |   Spausdinti

Tėvai: Liudvikas Jurkštas (1875–1918) iš Mičionių ir Teklė Stakytė-Jurkštienė (1881–1968) iš Pajuostinio – žemdirbiai ūkininkai. Augo jauniausia šeimoje, kurioje gimė devyni, bet užaugo tik trys vaikai. Brolis Petras Jurkštas (1901–1980) – žemdirbys, statybininkas, sesuo Uršulė Jurkštaitė-Vozbinienė (1903–1994) – žemdirbė. Dar trys seserys ir trys broliai mirė maži: Julijona Jurkštaitė (1905–1905) – mirė kūdikystėje, Juozapas Jurkštas (1906–1906) – mirė kūdikystėje, Elena Jurkštaitė (1908–1910) – mirė vaikystėje, Pranciškus Jurkštas (1910–1910) – mirė kūdikystėje, Emilija Jurkštaitė (1912–1914) – mirė vaikystėje, Povilas Jurkštas (1918–1918) – mirė kūdikystėje.

1914 m. spalio 12 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo jos vikaras Petras Račas.

Tėvui anksti mirus, augo su motina, vaikystėje mokėsi namuose, 1924–1925 m. lankė Anykščių Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolyno pradžios mokyklą, 1925–1926 m. trečią skyrių baigė Piktagalio pradžios mokykloje, 1926–1927 m. ketvirtą skyrių – vėl Anykščių Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolyno pradžios mokykloje. 1927–1931 m. mokėsi Anykščių progimnazijoje, mokydamasi kiek laiko gyveno kaip nuomininkė pas Rozaliją Kairytę.

Tuo metu Jurkštų namuose gyvenusiam Piktagalio pradžios mokyklos mokytojui Antanui Grigui patarus, 1932–1936 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, ją baigė paskutiniojoje laidoje ir įgijo pradžios mokyklos mokytojos specialybę. Ten jos muzikos mokytojas buvo Mykolas Karka.

1936–1937 m. T. Grigienė dirbo Laičių (Molėtų r.) pradžios mokyklos mokytoja, 1937–1941 m. buvo Burbiškio (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytoja. Ji buvo Antano Tylos pirmoji mokytoja.

1941 m. birželį T. Grigienė su vaikais buvo suimta ir ištremta į Sibirą (Rusija), kur praleido 16 metų, atskirta nuo vyro.

1941 m. vasarą iki rudens ji gyveno Barnaulo (Altajaus kraštas) priemiestyje tremtinių stovykloje, 1941–1942 m. – Trojicko rajono (Altajaus kraštas) Južakovo miško ruošos punkte, kur dirbo medienos ruošos darbus.

1942 m. vasarą pervežta į Šiaurę, 1942–1950 m. T. Grigienė gyveno tremties sąlygomis Jakutijoje (Rusija). 1942–1943 m. ji buvo tremtinė koncentracijos stovykloje Laptevų jūros Trofimovsko saloje, kur 1942–1943 m. dirbo sunkius fizinius medienos ruošos darbus, 1943 m. vasarą buvo žvejybos brigados žvejė.

1943 m. vasarą ji buvo perkelta į Laptevų jūros Bobrovsko salą, kur 1943–1945 m. dirbo žvejų brigadoje. 1945 m. vasarą grąžinta į Trofimovsko salą, 1945–1946 m. ji dirbo Trofimovske įvairius pagalbinius darbus: buvo mokyklos ūkio darbininkė, ruošė malkas krosnims kūrenti, valė gyvenvietės išvietes. 1946–1947 m. ji dirbo Trofimovsko vaikų lopšelyje-darželyje aukle.

Gavusi leidimą išvykti iš Trofimovsko salos, 1947 m. T. Grigienė persikėlė apie 500 kilometrų į pietus, į Kiusiūrą (Bulūno rajonas), kur gyveno 1947–1948 m., iš pradžių dirbo sandėlių sarge, vėliau – kiaulininke.

1948 m. ji persikėlė dar 200 kilometrų į pietus, 1948–1949 m. gyveno Govorove, dirbo žvejybos brigadoje, kol dėl pašlijusios sveikatos buvo išsiųsta į sanatoriją, ten gydėsi, paskui dirbo sanitare.

1949 m. vasarą grįžusi į Kiusiūrą, 1949–1950 m. T. Grigienė dirbo Kiusiūro ligoninėje sanitare, kiek laiko gydėsi Bulūno tuberkuliozinėje sanatorijoje, kol dėl sveikatos būklės buvo pripažinta nebetinkama darbui Šiaurės sąlygomis.

1950 m. vasarą persikėlusi į Jakutską, ji tik per kelis mėnesius gavo leidimą išvykti į Krasnozerskojės rajoną (Novosibirsko sritis, Vakarų Sibiras, Rusija) pas giminaitę.

1950–1957 m. T. Burbienė gyveno Krasnozerskojės gyvenvietėje, 1951–1952 m. dirbo grūdų priėmimo punkte darbininke, 1952 m. vasarą buvo miškų ūkio sezoninė darbininkė, 1952–1953 m. – ligoninės skalbyklos vandenvežė, 1953–1957 m. – Krasnozerskojės apylinkės vykdomojo komiteto kontoros valytoja ir ūkio darbininkė.

1957 m. rudenį grįžusi į Lietuvą, T. Grigienė apsistojo Joniškyje, kur liko iki gyvenimo pabaigos.

Kiek laiko ji dirbo Joniškio grūdų produktų kombinate miltų fasuotoja. Uždarius  malūną rekonstrukcijai, ji metus dirbo Joniškio gyvulių priėmimo punkte buhaltere-sąskaitininke, kol 1969 m. išėjo į pensiją.

Lietuvos Atgimimo metais T. Grigienė dalyvavo visuomeninėje veikloje, nuo 1989 m. buvo Joniškio "Tremtinio" klubo narė.

Senatvėje ji rašė prisiminimus, eilėraščius apie patirtus išgyvenimus.

1988 m. spalio 21 d. T. Grigienė ir jos vaikai buvo reabilituoti kaip neteisėtai patyrę sovietines represijas.

T. Grigienė buvo apdovanota Sausio 13-osios medaliu (1992 m.).

Susituokė 1936 m. liepos 18 d. Anykščių bažnyčioje (tuokė kunigas Juozapas Norvila), vyras Antanas Grigas (1904–1989) – mokytojas, visuomenininkas, politinis kalinys ir tremtinys. Liko našlė. Vaikai: Vita Grigaitė-Jokubaitienė (g. 1937 m.) – 1941–1956 m. tremtinė, maisto ir pašarų pramonės technologė, ir Algimantas Grigas (1939–1941) – 1941 m. tremtinys, vaikystėje miręs tremtyje.

Mirė 2011 m. kovo 6 d. Joniškyje. Palaidota Joniškio senosiose kapinėse Grigų ir Jokubaičių šeimos kape prie vyro ir žento. Kapą ženklina juodo akmens paminklas-stela su akmeniniu kryžiumi centre, dešiniojoje stelos pusėje iškaltas įrašas: "Grigai / Antanas 1904–1989 / Teklė 1914–2011 / Algimantas 1939–1941".

Jos duktė V. Jokubaitienė parengė ir išleido T. Grigienės prisiminimų ir eilėraščių rinkinį "Pasikalbėk su manimi" (2015 m.), pristatantį Grigų šeimos likimą.