Mykolas ROŽANSKAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Rožanskis, Ražanskas
Gimimo data: 1887-09-14
Gimimo vietovė: Rukšiškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Žemdirbys ūkininkas, politikas, Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, politinis kalinys

2018-05-14   |   Spausdinti

Seneliai: Mykolas Ražanskas ir Domicelė Pratkūnaitė-Ražanskienė iš Rukšiškių, Petras Kitavičius ir Petronėlė Dūdavičiūtė-Kitavičienė iš Debeikių. Tėvai: Kazimieras Rožanskas (1859–?) ir Sofija Kitavičiūtė-Rožanskienė (1869–?) – žemdirbiai valstiečiai. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Seserys: Elena Rožanskaitė (1889–?), Bronislava Ražanskaitė (1891–?) ir kt.

1887 m. rugsėjo 21 d. Debeikių bažnyčioje jį Mykolo Angelo vardais pakrikštijo klebonas Aleksandras Radavičius, krikštatėviais buvo pats kunigas A. Radavičius ir panelė Domicelė Strukčinskaitė.

Mokėsi "Saulės" gimnazijoje Kaune, baigė mokytojų seminariją.

M. Rožanskas mokytoju dirbti nepradėjo, nes paveldėjo ir turėjo perimti giminaičio ūkį Jackonių viensėdyje netoli Kriukų (Joniškio r.), ten gyveno ir ūkininkavo.

Iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo M. Rožanskas dalyvavo Kriukų, Žeimelio ir Joniškio apylinkių lietuvių kultūrinėje veikloje, vaidino klojimo teatruose, piešė jiems dekoracijas.

1918 m. pabaigoje jis kartu su kitais bendražygiais kūrė apylinkės miesteliuose savivaldą, įstojo savanoriu į Joniškio apylinkėse susibūrusį partizanų būrį. 1919 m. jo gretose M. Rožanskas dalyvavo Šiaurės Lietuvos partizanų kovose su bolševikais ir bermontininkais.

1920 m. pavasarį M. Rožanskas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo nariu V (Panevėžio) rinkimų apygardoje kaip Lietuvos darbo federacijos atstovas pagal Krikščionių darbininkų, ordinarščikų, bežemių ir mažažemių sąrašą Nr. 8. Nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki 1922 m. lapkričio 13 d. jis buvo Steigiamojo Seimo narys, priklausė Lietuvos darbo federacijos frakcijai, įėjusiai į krikščionių demokratų bloką. Jis gynė kaimo gyventojų, darbo žmonių padėties pagerinimo įstatymais galimybes, aktyviai dalyvavo Steigiamojo Seimo diskusijose.

Svarstant dvarų žemės paėmimo ir išdalinimo bežemiams klausimus, M. Rožanskas pasisakė už tai, kad atlygis už dvarų žemę turtintų valstybę ir iš dalies kompensuotų praradimus tik tiems  dvarininkams, kurie aktyviai rėmė nepriklausomą Lietuvą. Jis siūlė palikti dvarus mokymo įstaigoms kurtis, gynė katalikų bažnyčių ir vienuolynų žemes kaip priemonę bažnyčios tarnams išgyventi, pritarė privalomajam tikybos mokymui pradžios mokyklose.

Pasibaigus Seimo kadencijai, M. Rožanskas grįžo į savo ūkį ir toliau ūkininkavo, turėjo 46 hektarų ūkį. Jackoniuose jis dalyvavokrikščionių demokratų veikloje, buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys ir vietinio padalinio vadas. Vėliau jis suartėjo su valdančiaisiais tautininkais.

M. Rožanskas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.), Lietuvos šaulių sąjungos medaliu.

Susituokė 1929 m. rugsėjo 26 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, žmona Karolina Čiučelytė-Rožanskienė (1898–1987) – pedagogė istorijos mokytoja, 1941–1947 m. tremtinė Altajaus krašte. Duktė Marija Teresė Rožanskaitė-Piekurienė (1933–2007) – dailininkė tapytoja, dailės pedagogė, 1941–1947 m. tremtinė Altajaus krašte. Anūkai: Marijus Piekuras (g. 1960 m.) – dailininkas tapytojas, Gediminas Piekuras (g. 1962 m.) – dailininkas skulptorius.

1941 m. birželio 15 d. M. Rožanskas kaip aktyvus visuomenininkas ir stambus ūkininkas patyrė sovietų valdžios represijas – buvo suimtas, Radviliškyje atskirtas nuo tremiamos šeimos, išgabentas į Sibirą (Rusija) ir įkalintas Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Sibiras, Rusija).

Tuo metu jo šeima – žmona ir duktė – buvo ištremtos į Jaminskojės rajoną (Altajaus kr., Rusija), kur gyveno iki 1947 m. Pabėgusios iš tremties, abi grįžo į Lietuvą.

1943 m. vasario 3 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė M. Rožanską penkeriems metams kalėti.

Mirė 1943 m. kovo 25 d. Rešotų lageryje (Žemutinio Ingašo r., Krasnojarsko kr., Sibiras, Rusija). Palaidojimo vieta nežinoma.