Tėvai: Vincentas Matelis (1914–?) ir Genovaitė Grižaitė-Matelienė. Augo penkių vaikų šeimoje su keturiomis seserimis. Seserys: Dalė Matelytė-?, Irena  Matelytė-Sirusienė (g. 1955 m.) – mokslininkė chemikė, kraštotyrininkė, Birutė Matelytė-Zabarskienė ir Daiva Matelytė-?. Giminaičiai (motinos senelės broliai): Jonas Prūsas (1865–1941) – inžinierius, visuomenininkas, ir Adomas Prūsas (1878–1939) – verslininkas, ekonomistas finansininkas.

1959–1963 m. baigė Pauriškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, 1963–1970 m. – Svėdasų (Anykščių r.) vidurinę mokyklą (dabar – Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija). Kartu mokėsi Anykščių vaikų muzikos mokykloje, baigė fortepijono klasę. 1970–1974 m. toliau mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.

1974–1980 m. G. Matelytė-Kepežinskienė dirbo Vilniaus elektros suvirinimo gamykloje mišraus choro vadove.

Nuo 1974 m. ji neakivaizdžiai studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Choro dirigavimo katedroje, įgijo choro dirigentės ir chorinių disciplinų dėstytojos išsilavinimą.

Nuo 1980 m. iki šiol G. Kepežinskienė gyvena ir dirba Kaune.

1980–1981 m. ji dirbo Jonučių (Kauno r.) vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja. 1981–1989 m. Kauno profsąjungų kultūros rūmuose ji vadovavo tautinių šokių kolektyvo "Suktinis" vokalinei grupei, 1981–1991 m. – mišriajam chorui "Ainiai".

1991–1992 m. ji buvo Panemunės pradinės mokyklos folkloro būrelio, 1991–2001 m. – Kauno tekstilės įmonės folkloro ansamblio "Šilkas", 2003–2005 m. – Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos folkloro ansamblio "Mėtaujėla" meno vadovė.

Nuo 1993 m. iki šiol G. Kepežiinskienė yra Kauno "Šilo" pradinės etnokultūros mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir kuruoja etnokultūros ugdymą, yra šios mokyklos muzikos mokytoja, vadovauja mokyklos muziejui ir folkloro ansambliui "Šilinukai". Su šiuo ansambliu ji garsina Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose užsienyje: Latvijoje (2001 m.), Italijoje (2005 m.), Rusijoje (2005 m.), Bulgarijoje (2010 m.) ir kitur. Dirbdama mokykloje, ji įgijo muzikos bei etninės kultūros mokytojos-ekspertės kvalifikaciją ir antrąją vadybinės kvalifikacijos kategoriją.

Kauno "Šilo" pradinėje mokykloje ji įkūrė etnografijos muziejų ir sukaupė šimtus eksponatų. Jame ji rengia pamokas, etninės kultūros būrelių užsiėmimus, susitikimus su tautodailininkais ir liaudies meistrais, vykdo projektus, ruošia kūrybinės parodas. Čia vaikai supažindinami su istorijos, meno, religijos, etniniais ar kitais eksponatais, senovės buities rakandais, taisyklingais jų pavadinimais ir paskirtimi, mokomi spėti orus, minti mįsles, rinkti patarles, pažįsta buities darbus.

G. Kepežinskienė surengė praktinius užsiėmimus "Senoviniai darbo įrankiai", "Buities daiktai", "Lino darbai", "Senolių kaimo gryčioj...", "Audimo raštai", "Žaislai iš šiaudų", "Tautinis kostiumas", "Užgavėnių kaukės", "Margučiai", "Kalendorinės šventės" ir kt. Jos ugdomi vaikai skatinami rinkti muziejinius eksponatus, į šią veiklą įtraukiant tėvus ir senelius. Edukacinėmis programomis mokiniai skatinami pažinti tradicinius liaudies amatus:  minkyti molį, lieti žvakes, austi, malti girnomis bei gerbti gamtą, krašto istoriją ir kultūros paveldą.

Ji yra Kauno miesto etninės kultūros mokytojų metodinio būrelio narė (nuo 2002 m.), Lietuvių etninės kultūros draugijos ir Kauno kūrybinės raiškos grupės narė (nuo 2004 m.), buvo Kauno etninės kultūros mokytojų metodinio būrelio pirmininkė (2010–2013 m.), yra Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos valdybos narė (nuo 2014 m.), daugelio Kauno miesto etninės kultūros konkursų, viktorinų bei kitų vertinimo komisijų narė, dainų švenčių, festivalių ir konkursų su vadovaujamais ansambliais dalyvė, Panemunės bendruomenės centro valdybos narė.

G. Kepežinskienė daug laiko skiria ryšiams su gimtine, muzikinei ir etninei gimtojo Grikiapelių kaimo kultūrai bei kraštotyrai, savo pavyzdžiu skatindama kaimo bendruomenę etnokultūrinei veiklai.

1988 m. su Kauno "Suktinio" ansamblio vokaline grupe ji koncertavo Svėdasuose, Vasaros palydų šventėje, kur pirmą kartą po daugelio metų buvo viešai iškelta ir su dainomis ir šokiais per miestelį nunešta ant Alaušo ežero kranto Lietuvos Trispalvė (dabar ji kaip istorinė relikvija saugoma Matelių sodyboje Grikiapeliuose).

Grikiapeliuose ji organizuoja muzikos, etnokultūros ir kraštotyros renginius, rašo jiems scenarijus, su seserimi Irena Sirusiene inicijuoja Matelių giminės suvažiavimus, kaimo bendruomenės sambūrius. Nuo 1993 m. ji rengia teminius vakarus: "Rasos – Joninių šventės", "Romansai", "Lino kelias" ir kitus.  Nuo 2014 m. ji įgyvendina sumanymą kaip giminės kasmetinę tradiciją – su bendraminčiais atsodinti senąjį, vaikystėje tėvų puoselėtą, vyšnių sodą. Archyvuose ir kaime kartu su I. Sirusiene ji surinko šeimos, giminės bei Grikiapelių kaimo praeitį liudijančios kraštotyrinės medžiagos ir prisiminimų rinkinį.

Ji sudarė ir išleido senųjų laikų jaunimo dainų rinkinį "Padainuosim mes suėję" (su I. Rimgailiene, 2011 m.), parengė ir išleido Matelių giminės istorijos studiją "Dulkėtas Matelių gyvasties vieškelis" (su Irena Sirusiene, 2014 m.), sudarė ir išleido etnokultūros mokomųjų leidinių pradinių klasių mokiniams ir mokytojams.

G. Kepežinskienė apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo medaliu ir Padėka už metodinę veiklą bei etninės kultūros puoselėjimą (abu 2015 m.), Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos padėkomis už švietėjišką veiklą, puoselėjant etninę kultūrą (2002 ir 2009 m.), Kauno miesto savivaldybės 3-ojo laipsnio "Santakos" Garbės ženklu už švietėjišką misiją mieste (2011 m.), Lietuvos liaudies kultūros centro padėka už novatorišką ir švietėjišką misiją ("Metų švietėjas", 2012 m.), Lietuvos Dainų švenčių medaliais (2003, 2007, 2009, 2014 m.).

G. Kepežinskienės gyvenimas ir veikla pristatoma informacinio leidinio "Anykščių kraštotyrininkai : biobibliografinis žodynas" pirmojoje dalyje "Biografijos" (2016 m.).

Ištekėjusi.