Vaclovas KARVELIS
  Gimimo data: 1895-05-15
Gimimo vietovė: Voversių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Pedagogas geografijos mokytojas, gamtininkas, vadovas, visuomenininkas

2024-02-11   |   Spausdinti

Tėvai: Vladislovas Karvelis (1854–1922) ir Ona Čečergytė-Karvelienė (1856–1920) – valstiečiai žemdirbiai. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Sesuo Viktorija Karvelytė-Cicėnienė (1896–1978), brolis Antanas Karvelis (1901–1985) – žemdirbys ūkininkas, 1941–1959 m. tremtinys Altajaus krašte ir Jakutijoje.

Baigė Ukmergės gimnaziją, mokytojų kursus Ukmergėje ir Kaune.

Paskirtas 1915 m. gruodį, 1915–1917 m. V. Karvelis dirbo Ukmergėje, buvo "Ryto" draugijos 4 klasių pradinės mokyklos vedėjas. 1917 m. rugpjūtį jis buvo perkeltas į Pumpėnus (Pasvalio r.) ir ten iki 1917 m. pabaigos dirbo pradinės mokyklos mokytoju, kol mokykla dėl patalpų poreikio karo ligoninei buvo uždaryta.

Perkeltas 1918 m. pradžioje, 1918–1920 m. V. Karvelis gyveno Kyburiuose (Pasvalio r.) ir dirbo Kyburių vienklasėje parengiamojoje mokykloje mokytoju.

Jis dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 6 d. jis įstojo į Vaškų (Pasvalio r.) partizanų kuopą, joje tarnavo iki 1919 m. birželio 25 d., platino atsišaukimus, kviečiančius paremti Lietuvos Respubliką. 1919 m. pavasarį kartu su vokiečiais ir kitais Pasvalio krašto partizanais V. Karvelis kovėsi prieš bolševikus: dalyvavo žygiuose, koviniuose susidūrimuose, buvo Vaškų partizanų ir Joniškėlio štabo įgaliotinis ryšiams su vokiečių kariuomene.

1920–1931 m. V. Karvelis dirbo Raguvos (Panevėžio r.) vidurinėje mokykloje mokytoju. Tarp jo mokinių buvo ir būsimieji dailininkai Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė bei Petras Tarabilda.

Gyvendamas Raguvoje, jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Tautininkų sąjungos narys. 1922 m. jis buvo trumpai veikusio Žemdirbių sąjungos Raguvos skyriaus pirmininkas, 1925 m. minimas kaip Tautininkų sąjungos Raguvos skyriaus sekretorius. Jis telkė savanorius Klaipėdos kraštui vaduoti, 1924 m. rinko lėšas Sąjungos Vilniui vaduoti veiklai.

Paskirtas 1931 m. rugsėjo 15 d., 1931–1935 m. V. Karvelis dirbo Romainių (dabar – Kaunas) pradžios mokyklos vedėju, kol 1935 m. gegužės 1 d. buvo atleistas dėl mažo mokinių skaičiaus. 1935–1939 m. jis toliau gyveno Romainiuose, ūkininkaudamas savo ūkyje.

Dirbdamas mokyklose, jis rašė straipsnius Nepriklausomos Lietuvos spaudai.

Nuo 1939 m. V. Karvelis gyveno Vilniuje, nuo 1940 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.

Paskirtas 1940 m. kovo 10 d., jis trumpai dirbo Vilniaus miesto pradžios mokykloje Nr. 65 mokytoju, nuo 1940 m. balandžio 1 d. buvo Vilniaus mokyklos Nr. 6 mokytojas. Paskirtas 1941 m. rugsėjo 16 d., 1941–1942 m. jis toliau dirbo Vilniaus mokykloje Nr. 43 mokytoju. 1942 m. lapkričio 1 d. jis savo iniciatyva iš pedagoginio darbo pasitraukė, vertėsi privačios prekybos verslu – turėjo konditerijos parduotuvę.

1944–1947 m. V. Karvelis dirbo Alantos (Molėtų r.) progimnazijos direktoriumi, buvo pirmasis jos vadovas, išauginęs pradžios mokyklą į progimnaziją. Alantos mokykloje jis dėstė gamtos mokslus ir prancūzų kalbą.

Neakivaizdžiai baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, jis įgijo matematikos ir geografijos mokytojo išsilavinimą.

1948–1954 m. jis gyveno ir dirbo Anykščiuose.

1948–1949 m. V. Karvelis buvo Anykščių gimnazijos gamtos ir geografijos mokytojas. Pertvarkius mokymo įstaigą, 1949–1954 m. jis buvo Anykščių vidurinės mokyklos (nuo 1953 m. spalio – Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos) gamtos ir geografijos mokytojas.

Paskirtas 1954 m. balandžio 1 d., 1954–1958 m., kol išėjo į pensiją, V. Karvelis buvo Respublikinės jaunųjų gamtininkų stoties (dabar – Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras) direktorius, toliau plėtojo 1953 m. Pavilnyje (dabar – Vilnius) įsteigtos jaunimo gamtamokslinio ugdymo įstaigos materialinę bazę: pastatė ir įrengė 40 kv. m šiltnamį, pasodino 5 hektarų sodą. Jis organizavo visos Lietuvos jaunųjų gamtininkų stočių veiklą.

1957 m. gegužę jis buvo pirmosios respublikinės gamtos apsaugos konferencijos delegatas, skaitė pranešimą "Mokytojų ir mokinių vaidmuo gamtos apsaugos darbe" (publikuotas konferencijos dokumentų rinkinyje "Gamta ir jos apsauga", 1957 m.).

V. Karvelis parašė ir išleido knygas:

1956 m. – "Kambariniai augalai".

1959 m. – "Triušių auginimas" (kitas papildytas leidimas – 1969 m.).

XX a. 7-ajame dešimtmetyje V. Karvelis buvo Lietuvos sodininkų draugijos gėlininkystės skyriaus pirmininkas.

Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių ir lotynų kalbas.

Buvo vedęs, žmona Filomena Karvelienė (1901–1964) – pedagogė. Liko našlys. Sūnūs: Algirdas Aloyzas Karvelis (g. 1929 m.), Vytautas Aleksandras Karvelis (1930–1968), Dalia Karvelytė (g. 1935 m.) ir Danutė Ona Karvelytė (1939–2024).

Mirė 1969 m. lapkričio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusių žmonos ir sūnaus. Kapą ženklina masyvus stačiakampis raudono akmens luitas, jo šlifuotoje fasadinėje plokštumoje iškaltas tekstas: "Vaclovas Karvelis / 1895–1969 / Filomena Karvelienė / 1901–1964 / Vytautas Karvelis / 1930–1968".