Tėvai: Ignas Lelis (1861–1948) ir Anelė Stasiūnaitė-Lelienė (1872–1962) – žemdirbiai vidutiniai ūkininkai, turėjo 18 hektarų žemės. Augo 11-os vaikų šeimoje su 6 seserimis ir 4 broliais, buvo ketvirtoji. Broliai ir seserys: Petras Lelis (1908–1984) – inžinierius, emigrantas Kanadoje, Agata Lelaitė-Knystautienė (1909–2005) – verslininkė, emigrantė Kanadoje, Jonas Lelis (1914–2014) – mokslininkas gydytojas, Stanislava Lelaitė-Ališauskienė (1917–2010) – kalbininkė, emigrantė Kanadoje, Ona Lelaitė-Mikeliūnienė, Barbora Lelaitė-Vasiliauskienė, Izabelė Lelaitė, Anelė Lelaitė-Jackienė.

1913–1916 m. mokėsi Panevėžio "Saulės" draugijos pradžios mokykloje, baigė tris skyrius. 1919–1921 m. toliau mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1921–1924 m. baigė du kursus Panevėžio mokytojų seminarijoje ir įgijo jaunesniosios mokytojos specialybę.

1924–1925 m. K. Lelytė dirbo Naujamiesčio (Panevėžio r.) pradžios mokykloje mokytoja.

1925–1939 m. su pertrauka K. Lelytė-Banionienė gyveno Raguvėlėje (Anykščių r.) ir dirbo Raguvėlės pradžios mokykloje mokytoja. 1928–1930 m. ji buvo persikėlusi į vėl dirbo Naujamiesčio (Panevėžio r.) pradžios mokykloje mokytoja.

1939 m. K. Banionienė su šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. 1939–1941 m. ji dirbo Panevėžio 7-ojoje pradinėje mokykloje mokytoja. 1940 m. ji buvo Lietuvos mokytojų suvažiavimo delegatė Vilniuje, kartu su kitais mokytojais, nepaisydama oficialaus draudimo, giedojo "Tautišką giesmę".

1941 m. birželio 14 d. K. Banionienė buvo atskirta nuo šeimos ir ištremta į Altajaus kraštą (Sibiras, Rusija), paskui 1942–1948 m. gyveno tremties sąlygomis Ust Janos rajone Jakutijoje (Sibiras, Rusija).

1948 m. K. Banionienė pabėgo iš tremties ir nelegaliai grįžo į Lietuvą, gyveno slapstydamasi. 1953 m. ji buvo suimta, kalinta Švenčionyse ir tais pačiais metais ištremta į Dolgij Mosto rajoną (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija), 1953–1956 m. gyveno tremtyje, nuo 1953 m. – kartu su tremtiniu sūnumi Vytautu.

Paleista iš tremties 1956 m., ji grįžo į Lietuvą, gyveno Panevėžyje.

Senatvėje ji parašė atsiminimų knygą "Svetimoj padangėj : tremtinės atsiminimai" (1996 m.).

Susituokė 1928 m. gruodžio 26 d. Raguvėlėje, vyras Kazimieras Banionis (1905–1944) – pedagogas pradinių klasių mokytojas, vadovas, visuomenininkas. Vaikai: Vytautas Banionis (1930–1972) – politinis kalinys ir tremtinys, miškininkas, Gediminas Banionis (1932–?), Nijolė Banionytė (1934–2015) ir Reda Banionytė-Eidukienė (g. 1939 m.) – pedagogė pradinių klasių mokytoja.

Mirė 1996 m. rugpjūčio 6 d. Panevėžyje. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusio sūnaus. Kapą ženklina pilko šlifuoto aakmens paminklinė stela su iškaltu portretiniu atvaizdu ir įrašu: "Nijolė Banionytė / 1934–2015 / Vytautas Banionis / 1930–1972 / Konstancija / Banionienė / 1903–1996".

K. Banionienės gyvenimas ir veikla pristatoma istorijos studijoje "Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos" (sudarė Lionė Lapinskienė, Rimanta Pagirienė ir Vilija Raubienė, 2016 m.).