Tėvai: Juozas ? ir ? – žemdirbiai ūkininkai.

Baigė Marijampolės mokytojų seminariją.

Iki 1941 m. O. Namajūnienė dirbo Medeikių (Biržų r.) pradžios mokykloje mokytoja.

Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo visuomenininkė, dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

1941 m. birželio 14 d. O. Namajūnienė ir visa jo šeima patyrė sovietines represijas. Nuo šeimos atskirtas jos vyras buvo įkalintas Rešotų lageryje ir ten 1943 m. kovo 14 d. žuvo. Ji pati su sūnumi buvo ištremta į Komarovkos kaimą (Parbigo r., Tomsko sritis, Sibiras, Rusija) ir tremties sąlygomis ten gyveno 1941–1957 m., kol grįžo į Lietuvą.

Nuo 1957 m. O. Namajūnienė ilgą laiką gyveno Kavarsko (Anykščių r.) apylinkės kaimuose, dirbo kaimų mokyklose pavaduojančiąja mokytoja.

1958 m. balandį–birželį ji buvo Knitiškių pradinės mokyklos pavaduojančioji mokytoja, 1958 m. spalį– gruodį – Budrių pradinės mokyklos mokytoja. 1959 m. vasarį–gegužę ji dirbo Pienionių pradinėje mokykloje mokytoja, 1959 m. rugsėjį–lapkritį buvo Didžiakaimio pradinės mokyklos mokytoja, 1959 m. gruodį – 1960 m. vasarį – Svirnų pradinės mokyklos mokytoja.

Paskirta 1960 m. vasario 1 d., iki tų metų rugsėjo O. Namajūnienė buvo Laviškio septynmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja. Nuo 1960 m. rugsėjo 1 d. perkelta, 1960–1964 m. ji dirbo Svirnų pradinėje mokykloje mokytoja, 1963 m. pavasarį pavadavo šios mokyklos vedėją.

1964–1968 m. ji buvo Repšėnų aštuonmetės mokyklos pradinių klasių mokytoja, 1968–1970 m. dirbo Dabužių aštuonmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. 1970–1972 m. ji vėl dirbo Repšėnuose, buvo pradinės mokyklos mokytoja.

1972–1974 m. O. Namajūnienė buvo Gikonių (Anykščių r.) pradinės mokyklos vedėja, kol ši mokykla buvo uždaryta, o mokytoja išėjo į pensiją.

1976 m. sausį–vasarį ji trumpai dirbo Dvarelių (Anykščių r.) pradinėje mokykloje pavaduojančiąja mokytoja.

Amžininkų atmintyje išliko kaip uždaro būdo, visą gyvenimą pagarbiai saugojusi lageryje žuvusio vyro portretą, dėl to sulaukusi sovietinės valdžios persekiojimų.

Ištekėjo, vyras Leopoldas Namajūnas (1911–1943) – pienininkas, viduomenininkas šaulys, 1941–1943 m. politinis kalinys, žuvęs Rešotų lageryje. Sūnus Edmundas Namajūnas (1940–1941) – 1941 m. tremtinys, miręs tremtyje.

Mirė 1996 m. spalio 14 d. Utenoje. Palaidota Utenos senosiose kapinėse vyro giminės kape (13 kvartalas, 1 eilė, 19 kapas). Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens skulptūrinė kompozicija su centre įkomponuotu pilku akmeniniu kryžiumi, stelose iškalti įrašai: "Namajūnai / Jonas 1886–1970 / Konstancija / 1889–1975 / Meškėnienė / Eugenija / 1925–2008" ir "Ona / Namajūnienė / 1910–1996 / Meškėnas / Pranas / 1923–2007".