Uršulė STEPONAVIČIŪTĖ
Biografija rengiama. Rašykite el. p.: info@anykstenai.lt
  Gimimo data: 1883-10-03
Gimimo vietovė: Bičionių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Visuomenininkė, švietėja

2021-11-02   |   Spausdinti

Tėvai: Ignotas Steponavičius (1833–1902) ir Barbora Tylaitė-Steponavičienė (1842–1898) – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Barbora Steponavičiūtė (1868–1870) – mirė vaikystėje, Antanina Steponavičiūtė (1870–1882) – mirė vaikystėje, Cecilija Steponavičiūtė (apie 1873 – po 1902), Jonas Steponavičius (1876 – po 1902), Anelė Steponavičiūtė (1879–1890) – mirė vaikystėje, Klemensas Steponavičius (1881–1881) – mirė kūdikystėje, Baltramiejus Steponavičius (1887 – po 1902). Giminaitis (antrosios eilės sūnėnas, motinos brolio Antano anūkas) Antanas Tyla (1929–2018) – mokslininkas istorikas, visuomenininkas.

Apie 1902 m. kartu su kitomis Bičionių kaimo merginomis išvykusi į Vilnių, U. Steponavičiūtė ten pasiliko iki gyvenimo pabaigos, nuo jaunystės iki 1944 m. dirbo privačiai samdoma tarnaite. XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmetyje ji gyveno lenkų okupuotame Vilniuje ir ten saugojo lietuvišką dvasią, rūpinosi lietuvybės išlaikymu.

Įsitraukusi į visuomeninę veiklą, ji dalyvavo Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos veikloje, o nuo 1905 m., kai įsikūrė tarnaičių Šv. Zitos draugija, tapo jos nare zitiete. Ji kartu išgyveno visus šios organizacijos pertvarkymus: 1906 m. atsiskyrė nuo bendros lietuvių ir lenkų tarnaičių draugijos, kurdama Vilniaus lietuvaičių tarnaičių Šv. Mikalojaus bendriją, o 1913–1940 m. buvo Lietuvaičių Romos katalikių Šv. Zitos draugijos narė, ilgą laiką – šios draugijos valdybos narė ir pirmininkė.

Ši draugija, burdama miestuose įsikūrusias merginas, siekė išlaikyti atvykusių į miestus kaimiečių tarnaičių lietuvybę, puoselėti jų tikėjimą ir dorą. Draugijos name Šv. Mikalojaus g. 9 nuo 1929 m. veikė draugijos prieglauda, skalbykla, mezgykla, biblioteka, vykdavo pradinio mokymo pamokos ir choro repeticijos.

Šv. Zitos draugijos veikla okupacinės lenkų valdžios buvo persekiojama ir varžoma. 1927 m. spalio 5 d. lenkų pareigūnų U. Steponavičiūtė kaip draugijos pirmininkė buvo suimta ir su kitais lietuvybės skleidėjais Vilniaus krašte uždaryta į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kiek laiko kalinta.

1937 m. U. Steponavičiūtė minima kaip Šv. Zitos draugijos iždininkė. Po to, kai valdžios atstovai 1937 m. padarė reviziją Šv. Zitos draugijoje, ji vėl buvo suimta 1937 m. lapkričio 20 d. ir kalinta iki 1938 m. sausio 20 d., apkaltinus antivalstybine veikla. Tik po pusės metų kaltinimai jai buvo atšaukti, grąžinti tardymo metu paimti dokumentai.

Senatvę U. Steponavičiūtė praleido Vilniuje, artimai bendraudama su giminėmis, juos paremdama.

Mirė 1957 m. lapkričio 25 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Naujosiose Rasų kapinėse (5 sektorius). Kapą ženklina betoninis paminklas-kryžius su įrašais, iškaltais postamento marmurinėje plokštėje: "A.+A. / Uršulė / Steponavičiūtė / 1883.X.3–1957.XI.25. / Tavyje, Viešpatie, viltį / padėjau – nebūsiu / apvilta per amžius".