1970 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. 1970–1975 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo elektroninės technikos inžinieriaus išsilavinimą. Studijuodamas susidomėjo kalnų žygiais ir alpinizmu, pradėjo dalyvauti ekspedicijose.

1975–2015 m. V. Vitkauskas gyveno ir dirbo Vilniuje.

Nuo 1988 m. jis pradėjo dirbti Vilniaus keliautojų klube.

Jis įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios Sovietų Sąjungos viršukalnes, dalyvavo ir organizavo sudėtingus žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre, su slidėmis – Chibinuose, Poliariniame Urale, į Beringo sąsiaurį ir kitur.

V. Vitkauskas yra daugkartinis Lietuvos aktyvaus turizmo ir alpinizmo pirmenybių čempionas ir prizininkas, Baltijos valstybių alpinizmo čempionas, buvusios SSRS turizmo pirmenybių prizininkas.

Jis pirmasis iš Baltijos valstybių atstovų 1993 m. gegužės 10 d. vienas įkopė į aukščiausio Žemės kalno Everesto viršūnę, įkopė ir pirmasis pasaulyje iškėlė tą pačią nacionalinę (Lietuvos) vėliavą ir aukščiausiose visų pasaulio žemynų viršukalnėse.

V. Vitkauskas pats organizavo savo kelionę ir kopimą į Everestą, įsiregistravęs Nepalo ekspedicijos fotografu. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes jis kopė vienas. Jis organizavo pirmąsias lietuvių keliones į Makinlį, Kilimandžarą, Monblaną, Kosciuškos kalną.

Jis surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją "Ignotui Domeikai – 200" į Čilę ir Andų kalnus (2002 m.), jos metu įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado. Jis organizavo pirmąją lietuvių ekspediciją "Baltistanas 2004" į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane.

V. Vitkausko alpinizmo žygiuose įveiktos viršukalnės:

1989 m. – Komunizmo (dabar – Ismailo Samani, aukštis 7495 m), Jevgenijos Korženevskajos (aukštis 7105 m).

1990 m. – Lenino (dabar – Avicenos, aukštis 7134 m), Chan Tengris (aukštis 6995 m).

1993 m. – Everestas (Azija, Nepalas, aukštis 8848 m, įkopta 1993 m. gegužės 10 d.), Elbrusas (Kaukazas, aukštis 5642 m., įkopta 1993 m. rugpjūčio 4 d.).

1994 m. – Makinlis (Šiaurės Amerika, Aliaska, aukštis 6194 m, įkopta 1994 m. birželio 12 d.), Vinsonas (Antarktida, aukštis 4897 m, įkopta 1994 m. gruodžio 5 d.).

1995 m. – Kilimandžaras (Afrika, aukštis 5895 m, įkopta 1995 m. vasario 5 d.), Monblanas (Europa, Alpės, aukštis 4807 m, įkopta 1995 m. liepos 16 d.), Kosciuškos (Australija, aukštis 2228 m, įkopta 1995 m. lapkričio 2 d.).

1996 m. – Akonkagva (Pietų Amerika, aukštis 6959 m, įkopta 1996 m. vasario 25 d.).

2002 m. – Donja Inesa (Pietų Amerika, Andai, aukštis 5075 m), Ochos del Salado (Pietų Amerika, Andai, aukščiausias Žemės ugnikalnis, aukštis 6893 m).

V. Vitkauskas yra absoliutaus Lietuvos aukščio rekordo (su pilotu Vytautu Samarinu – 10 064 m, 2006 m. lapkričio 27 d., užfiksuotas virš Rukiškio kaimo Anykščių rajone), skrydžio nuotolio ir trukmės rekordų (2007 m. kovo 7 d.) karšto oro balionu dalyvis.

Jis yra Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas, 1996–1999 m. buvo pirmasis jos prezidentas. Jis yra seminarų, paskaitų, susitikimų su visuomene rengėjas ir lektorius. Jis skaito paskaitas, pranešimus seminaruose, kursuose, įvairiuose kolektyvuose ir draugijose, taip pat ir užsienyje (JAV, Vokietijoje, Pakistane, Indijoje, Nepale).

V. Vitkauskas yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, surengė per 60 fotoparodų ekspozicijų. Jams suteiktas meno kūrėjo statusas (2005 m.). Jis yra tarptautinių fotografijos konkursų "World Wide Tour Photo-99" ir "Gyvos Žemės mintys" (2003 m.) prizininkas. V. Vitkausas dalyvavo fotografijos parodose Nacionalinėje galerijoje (1998 m.), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2002 m.), UNESCO būstinėje Paryžiuje (2002 m.). Jis sukūrė dokumentinius videofilmus iš Lietuvos ekspedicijų Čilėje ir Bolivijoje, Baltistane (Pakistanas).

2002–2006 m. V. Vitkauskas buvo aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo (aukštis 294 m) įteisinimo ir sutvarkymo iniciatyvinės grupės steigėjas ir veiklos koordinatorius. 1996–2016 m. jis buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narys.

Nuo 1993 m. jis yra Vlado Vitkausko labdaros ir paramos fondo "Everestas" steigėjas, nuo 2014 m. – ir šio fondo vadovas.

Nuo 2011 m. jis yra viešosios įstaigos Natūralios sveikatos centro "Naturavita" steigėjas ir direktorius.

V. Vitkauskas buvo vienas iš Valdo Adamkaus fondo steigėjų. Jis yra Lietuvos keliautojų sąjungos narys, M. K. Čiurlionio, Vydūno, Žemaičių kultūros draugijų narys, "Tautos namų santaros" tarybos narys, žurnalo "Santara" konsultacinės kolegijos narys.

V. Vitkauskas parašė ir išleido knygą "Everestas – manoji lemtis" (2002 m., garso įrašas – 2003 m.), sudarė ir išleido fotoalbumą "Aukščiau pasaulio viršukalnių" (1998 m.), paskelbė straipsnių periodikoje bei mokslo populiarinimo leidiniuose.

Nuo 2015 m. iki šiol V. Vitkauskas gyvena Anykščiuose, dalyvauja Anykščių krašto kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.

Nuo 2018 m. jis yra Pasaulio anykštėnų bendrijos narys, 2019–2022 m. buvo šios bendrijos valdybos narys ir kolegijos narys. Nuo 2023 m. jis yra Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys.

V. Vitkauskas yra pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio "Fair Play" komiteto Garbės diplomu (1997 m.) už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto.

Jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu (1994 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2003 m.) ir Olimpiniais žiedais (2013 m.), Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės medaliais "Už aukštus sportinius pasiekimus" (1993 m.), "Už nuopelnus Lietuvos sportui" (1993 m., 1998 m.), aukso medaliu "Už nuopelnus Lietuvos sportui" (2003 m.), Sporto garbės komandoro ženklu (2013 m.). Jam įteiktas Santarvės ordinas "Pro augenda concordia" (2009 m.);

Jis yra Raseinių garbės pilietis (nuo 2013 m.), Lietuvos sveikuolių sąjungos garbės narys (nuo 2014 m.), Vilniaus žemaičių kultūros draugijos garbės narys (nuo 1996 m.). Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus jį apdovanojo atminimo ženklu Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga (2002 m.). Valstybinis turizmo departamentas jam skyrė "Gintarinę vėtrungę" už tolimiausią ir garsiausią baltiško gintaro kelionę (2014 m.).

Laisvalaikį leidžia gamtoje.

Buvo vedęs, žmona Aldona Vitkauskienė. Išsiskyrė. Vaikai: Dalia Vitkauskaitė-?, Vytautas Vitkauskas ir Vaidotas Vitkauskas (1983–2010) – programuotojas, alpinistas, žuvęs Slovakijos Tatruose.