Tėvai: Simonas Simanavičius (1868–?) ir Anelė Miškinytė-Simanavičienė (1875–?) – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir sesuo: Jonas Simanavičius (1901–1975) – žemdirbys, Steponas Simanavičius (1905–?), Emilija Simanavičiūtė (1908–1908) – mirė kūdikystėje, Povilas Simanavičius (1910–?).

1911 m. rugsėjo 18 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Jonas Šinkūnas, krikštatėviais buvo Kaimieras Guudelis ir Veronika Gaigalaitė.

1932 m. baigė Utenos gimnaziją.

1932 m. spalio 12 d. J. Simanavičius buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į 5-ąjį pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulką. 1933 m. rugsėjo 15 d. baigęs Karo mokyklą VIII aspirantų laidoje, jis gavo pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto karinį laipsnį ir buvo paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.

Paskirtas 1933 m. spalio 20 d., 1933–1940 m. J. Simanavičius dirbo Kauno miesto 2-osios policijos nuovados viršininko padėjėju, buvo nuovados viršininkas.

Nuo 1937 m. jis buvo šaulys, Lietuvos šaulių sąjungos narys.

1941 m. birželio 14 d. J. Simanavičius buvo suimtas ir išvežtas į Kargopollago lagerį (Archangelsko sritis, Rusija), tuo metu jo šeima ištremta į Krivošeino rajoną (Tomsko sritis, Rusija).

1943 m. gegužės 29 d. Ypatingasis pasitarimas nuteisė J. Simanavičių 10 metų kalėti.

Paleistas iš lagerio, vėliau jis kartu su šeima gyveno tremtyje Krivošeino rajone (Tomsko sritis, Rusija). 1956 m. paleistas iš tremties, jis pasiliko Rusijoje, į Lietuvą nebegrįžo.

Vedė 1936 m. balandžio 12 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, žmona Liudmila Cepelinskaitė-Simanavičienė (1916–?) – 1941–1956 m. tremtinė Tomsko srityje. Sūnus Juozas Simanavičius (g. 1938 m.) – 1941–1956 m. tremtinys Tomsko srityje.

Mirė (?) Rusijoje.

J. Simanavičiaus biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).