Antanas SLUČKA
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Šarūnas
Gimimo data: 1917-04-19
Gimimo vietovė: Troškūnai (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kariškis, laisvės gynėjas, partizanų apygardos ir partizanų srities vadas

2023-12-14   |   Spausdinti

Tėvai: Pranciškus Slučka (1870–1932) iš Putiliškių (Panevėžio r.) – stalius, zakristijonas, ir Viktorija Urbonaitė-Slučkienė (1885–1976) iš Kildonių. Augo devynių vaikų šeimoje, buvo 6-asis, dar trys broliai mirė maži. Broliai ir seserys: Emilija Slučkaitė-Durasevičienė (1906–1984) – mokytoja, Liuda Slučkaitė-Marcikonienė (1907–1995) – tarnautoja, Pranciškus Slučka (1909–1909) – mirė kūdikystėje, Povilas Slučka (1910–1910) – mirė kūdikystėje, Vladas Slučka (1911–1985) – tarnautojas, laisvės gynėjas, tremtinys, Stasys Slučka-Bistrūnas (1913–2009) – statybininkas, laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, politinis kalinys,  Elena Slučkaitė-Šimonienė (1915–1980) – laisvės gynėja, kankinė, Bronius Slučka-Jurginas-Lakūnas (1920–1946) – statybininkas, laisvės gynėjas, žuvęs kovoje, Jonas Slučka-Žalgiris (1922–1945) – statybininkas, laisvės gynėjas, žuvęs kovoje, Liudvikas Slučka (1924–1943) – statybininkas, mirė jaunystėje, ir Alfonsas Slučka (1927–1928) – mirė vaikystėje. Giminaitis (antros eilės pusbrolis) Albertas Petronis (1933–2022) – medikas, visuomenininkas, laisvės gynėjas.

A. Slučka mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje ir progimnazijoje, baigė šešias klases, dalyvavo religinių jaunimo organizacijų veikloje, bendravo su Troškūnuose gyvenusiais vienuoliais ir patarnavo jiems religinėse apeigose. Vienuolių paskatintas, 1934 m. jis išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną, ketindamas tapti vienuoliu, bet įžadų nedavė ir, vienuolyno vadovybės patartas, grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Palikęs vienuolyną, bet vienuolių toliau remiamas, 1934 m. jis išvyko į Kauną, tęsė mokslą gimnazijoje ir dirbo batsiuviu.

1935 m. aštuoniolikmetis A. Slučka savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir iki 1940 m. tarnavo Kaune, 5-ajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pėstininkų pulke, kulkosvaidžių kuopos minosvaidžių būryje. Jis užsitarnavo puskarininkio, o netrukus ir viršilos karinį laipsnį. Tarnaudamas kariuomenėje, 1939 m. jis baigė Kauno Darbo rūmų progimnazijoje dvi pirmąsias gimnazijos klases, bet perkeltas tarnybai į poligoną toliau mokytis nebegalėjo.

1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu likviduojant Lietuvos kariuomenę, A. Slučka buvo pasiųstas į Vilnių, kur tęsė karinę tarnybą Raudonosios armijos karo inžinerijos dalinyje prie geležinkelio. 1941 m. birželį besitraukianti sovietinė kariuomenė bandė jį suimti, tačiau jis atsišaudęs pabėgo ir liko Lietuvoje.

Vokiečių okupacijos metais tęsdamas karinę tarnybą savisaugos daliniuose, 1941 m. rugsėjo 21 d. A. Slučka buvo paskirtas prie geležinkelio Joniškėlis-Joniškis statybos buvusios rusų karo belaisvių darbo stovyklos viršininku ir ėjo šias pareigas iki 1942 m. pavasario.

1942 m. pavasarį jis pasitraukė iš kariuomenės, grįžo į Troškūnus ir 1942–1943 m. dirbo Troškūnų valsčiaus valdyboje sekretoriumi. Savarankiškai pasiruošęs ir gavęs Anykščių progimnazijos direktoriaus Rapolo Šaltenio leidimą, 1943 m. gegužę jis eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir 1943–1944 m. ten studijavo mediciną.

Vokiečiams pradėjus rinkti lietuvius jaunuolius ir siųsti juos į frontą, A. Slučka paliko studijas ir kiek laiko slapstėsi, o 1944 m. pavasarį jis įstojo savanoriu į P. Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę. A. Slučka tarnavo Marijampolės pulke, buvo leitenantas, per susišaudymą buvo sužeistas į ranką, bet pabėgo ir grįžo į Troškūnus, kur toliau gyveno slapstydamasis.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. gegužės–birželio mėnesiais A. Slučka subūrė pirmąjį Troškūnų apylinkėse laisvės gynėjų būrį ir pasirinko Šarūno slapyvardį. Šis 20–25 vyrų būrys pirmiausia tapo atsvara ėmusiems būriuotis vietiniams komunistams, laukusiems iš Rytų artėjančios sovietinės kariuomenės.

1944 m. liepą–rugsėjį A. Slučka ir jo bendražygiai platino Troškūnų apylinkėse atsišaukimus, raginančius vietinius jaunuolius neiti į tarnybą sovietinėje kariuomenėje, kviečiančius burtis į partizanų būrius.

1944 m. spalio 4 d. jo vadovaujami partizanai Vaidlonių kaime P. Vaičiūno sodyboje užpuolė ten buvusius sovietinės kariuomenės karininkus – tai buvo pirmasis Troškūnų krašto partizanų kovinis žygis.

1945 m. sausį A. Slučka suvienijo atskirus Troškūnų valsčiaus pasipriešinimo sovietinei okupacijai būrius į stambų partizanų dalinį ir buvo išrinktas jo vadu. Ta pirmoji partizanų formuotė nuo 1945 m. liepos buvo pavadinta Šarūno rinktine, priklausė Vytauto apygardai, tuo metu jai priklausė apie 100–120 partizanų. Rinktinės būriai veikė Kupiškio ir Rokiškio, Anykščių, Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse.

1945 m. gruodžio 30 d. apie 80 partizanų, kuriems jis vadovavo, pražygiavo per Troškūnus, ir įsirengė stovyklą Troškūnėliuose, netoli girininkijos, kur susikovė su NKVD daliniu, atvykusiu iš Panevėžio. 

Sumažinus Vytauto apygardą, 1947 m. gegužės 1 d. buvo įkurta Algimanto apygarda, kurios vadu buvo paskirtas A. Slučka-Šarūnas. Ši rinktinė dvejus metus buvo pagrindinis Aukštaitijos partizanų junginys, subūręs Šiauręs Rytų Lietuvos srities ginkluoto pogrindžio vadovybę, rengęs svarbiausius Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžius bei pasitarimus, leidęs laikraštį "Partizanų kova". Apygardos vado A. Slučkos-Šarūno iniciatyva tuo metu buvo užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. Jis palaikė ginkluoto pogrindžio centralizacijos idėją ir prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo.

1947 m. vasarą A. Slučka-Šarūnas tapo vienu iš labiausiai sovietinių pareigūnų ieškomu ir persekiojamu pogrindžio veiklos organizatoriumi. Kelis kartus jį bandė į spąstus įvilioti ir sugauti sovietinių struktūrų užverbuotas provokatorius Juozas Markulis-Erelis, tačiau Šarūnui vis pavykdavo išsisukti.

1947 m. spalį ties Padvarninkais per susirėmimą su Viešintų stribais jis buvo apšaudytas ir sunkiai sužeistas (peršauti plaučiai), bendražygio buvo išneštas iš kovos lauko ir kelis mėnesius buvo slaugomas ir gydomas lauko sąlygomis, kol po pusmečio pasveiko.

Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritį pervadinus Karaliaus Mindaugo vardu, A. Slučka-Šarūnas nuo 1948 m. gegužės 1 d. tapo šios srities partizanų vadu, jo pavaduotoju buvo paskirtas Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis. Nuo 1948 m. pavasario srities vadavietės bunkeris buvo įrengtas Butkiškio viensėdžio Jovaišų sodyboje.

Savo daliniuose Šarūnas stengėsi palaikyti griežtą drausmę, ypač sargybos postuose, įdiegė dvižiedę ir trižiedę sargybą, panaudodamas ryšininkus ir kitus patikimus žmones. Jis buvo negailestingas plėšikaujantiems ir išdavikams, buvo paskelbęs net karą civiliams degtindariams. Turėdamas medicinos žinių, pats padėdavo sužeistiems partizanams, išimdavo kulkas, mokė konspiracijos paslapčių.

Karaliaus Mindaugo partizanų srities vado A. Slučkos-Šarūno iniciatyva 1948–1949 m. buvo kuriamos pogrindinės partizanų grupės miestuose – legaliai gyvenančių, bet užsiimančių pogrindine veikla laisvės gynėjų tinklas, į jį įtraukiami miestuose gyvenantys inteligentai ir tarnautojai. Jis ragino kaimo gyventojus priešintis kolektyvizacijai, pakeitė partizanų veiklos taktiką – ragino atsisakyti aktyvių veiksmų ir kovinių susidūrimų, labiau saugoti savo gyvybes.

1949 m. rugsėjį Šimonių girioje A. Slučka-Šarūnas surengė Karaliaus Mindaugo srities partizanų padalinių vadų sąskrydį, kur svarstė pasirengimą galimam sukilimui, jei tam būtų tinkamos sąlygos, ir mobilizacijos galimybes. Tai buvo paskutinis tokio masto Aukštaitijos partizanų vadų sambūris.

Sovietinių pareigūnų užverbuotas ir partizanu apsimetęs Vytautas Kučys iš Kuniškių (Anykščių r.), pusantrų metų bandęs nustatyti, kur yra Šarūno slaptavietė. 1949 m. spalio 24 d. migdomaisiais preparatais jis pagirdė srities vadavietę žinojusius partizanus Karaliaus Mindaugo srities štabo Ryšių skyriaus viršininką Albiną Kubilių-Rūgštymą ir srities vado ryšininką Alfonsą Vildžiūną-Vijoklį bei perdavė juos sovietinio saugumo kareiviams.

Per žiaurius kankinimus spalio 27 d. A. Vildžiūnas-Vijoklis nurodė bunkerio vietą. Ją kitą dieną apsupo ir sunaikino sovietinio saugumo 298-ojo šaulių pulko 3-ojo bataliono kareiviai, vadovaujami papulkininkio Poginovo, operaciją koordinuojant MGB 2N valdybos 1-ojo skyriaus viršininkui kapitonui Nachmanui Dušanskiui.

Buvo vedęs 1948 m. pavasarį, žmona Joana Railaitė-Varčiūnienė-Slučkienė-Neringa (1920–1949) – buhalterė, laisvės gynėja, partizanų raštininkė.

Žuvo 1949 m. spalio 28 d. Butkiškio viensėdyje (Anykščių r.) – susisprogdino, po išdavystės per kariuomenės apsuptį negalėdamas prasiveržti iš Karaliaus Mindaugo srities štabo bunkerio. Kartu žuvo ir jo žmona J. Slučkienė bei partizanas Juozas Jovaiša-Lokys (1922–1949). Palaikai buvo išvežti į Kauną, palaidojimo vieta nežinoma.

Žūties vietoje pastatyti medinis kryžius ir paminklinis atminimo akmuo su iškaltu įrašu: "Šioje vietoje 1949 m. X. 29 d. / žuvo Lietuvos partizanai / Slučka Antanas-Šarūnas / 37 m. amž. / Slučkienė Joana-Neringa / 29 m. amž. / Jovaiša Juozas / 27 m. amž." (1990 m.).

Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydyje 1952 m. birželio 7–9 d. buvo priimtas sprendimas pristatyti A. Slučką-Šarūną aukščiausiam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio apdovanojimui – suteikti jam Laisvės Kovos Karžygio garbės vardą. Jis buvo pirmasis ir vienintelis Aukštaitijoje, vieningai nominuotas šiam apdovanojimui, kurį oficialiai suteikti jau nebespėta.

A. Slučkai buvo suteiktas kario savanorio statusas (po mirties, 1997 m.) ir partizanų pulkininko karinis laipsnis (po mirties, 1998 m.). Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties, 1998 m.). Nacionalinių vertybių rinkimuose jis buvo nominuotas žmogaus-istorinės asmenybės kategorijoje (2010 m.).

Andrioniškio miestelio centre 2019 m. pastatytas paminklas A. Slučkai-Šarūnui ir jo bendražygiams – masyvus riedulys su dekoratyviu plieniniu kryžiumi. Ant riedulio pritvirtinta šlifuoto akmens plokštė, joje iškaltas įrašas: "Šiaurės Rytų (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadui / laisvės kovų karžygiui Antanui Slučkai-Šarūnui / 1917 04 19 – 1949 10 28 / ir visiems Šiaurės Rytų Lietuvos partizanams / bei jų rėmėjams atminti / O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės! / Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs / Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės. / (Diana R. Glemžaitė) / 1949 m. 08 mėn.".

A. Slučkos-Šarūno gyvenimas ir veikla išsamiai pristatoma Povilo Gaidelio biografiniame albume "100 širdžių – ant tėvynės laisvės kovų aukuro" (2019 m.). Sukurtas dokumentinis filmas "Anykščių kraštas. Antanas Slučka-Šarūnas" (režisierius Justinas Lingys, 2020 m.). Jo biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).