Justas STRAZDAS
  Gimimo data: 1895-03-19
Gimimo vietovė: Starkakampio k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Agronomas, kariškis, žurnalistas, visuomenininkas

2023-01-09   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1895 m. balandžio 1 d.

Tėvai: Jonas Strazdas ir Ona Strazdienė – valstiečiai žemdirbiai. Augo septynių vaikų šeimoje, buvo jauniausias. Brolis Antanas Strazdas (1881–1938) – kunigas, švietėjas, sesuo Samparijona Strazdaitė-Narkūnienė.

1914 m. baigė 5 klases Ukmergės gimnazijoje. 1914 m. pradėjo mokytis Dotnuvos (Kėdainių r.) vidurinėje žemės ūkio mokykloje, kurią baigė 1917 m. Tuloje (Rusija), kur Pirmojo pasaulinio karo metais mokykla buvo evakuota.

Mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, nuo 1914 m. rugsėjo 2 d. J. Strazdas tarnavo Piatigorske, nuo 1915 m. – Šadrinske (Permės sritis), buvo pašarų presavimo punkto vedėjas.

1917–1918 m. jis studijavo Tartu (Estija) veterinarijos institute.

1918–1919 m. J. Strazdas dirbo Oršos rajono (Rusija) agronomu, buvo Minsko (Baltarusija) agronomijos vedėjo padėjėjas.

Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. sausį–gegužę J. Strazdas buvo Utenos apskrities revoliucinio komiteto žemės ūkio skyriaus agronomas – Utenos apskrities dvarų administratorius. Išstūmus iš Lietuvos sovietinę valdžią, jis apsigyveno Kaune.

1919 m. birželio 13 d. J. Strazdas įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 1-ojo raitelių pulko 3-ajame eskadrone eiliniu. 1920 m. sausio 4 d. jis buvo perkeltas į Kariuomenės intendantūrą centrinio sandėlio vedėjo padėjėju, nuo sausio 5 d. buvo karo valdininkas. 1920 m. vasario 6 d. jis paskirtas Centrinio maisto sandėlio viršininku, organizavo maisto tiekimą Lietuvos kariuomenei.

1922 m. spalio 25 d. J. Strazdas buvo paskirtas Kariuomenės intendanto padėjėju ir ėjo šias pareigas iki 1923 m. kovo 6 d., kol buvo paleistas iš kariuomenės į atsargą. 1937 m. jam, kaip buvusiam karo valdininkui, laikomam karininkų atsargoje, suteiktas administracijos atsargos jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis.

1923–1926 m. J. Strazdas dirbo Lietuvos Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento vicedirektoriumi.

1926–1940 m. jis buvo Lietuvos Žemės ūkio rūmų Spaudos skyriaus vedėjas, tuo pačiu metu dirbo laikraščio "Ūkininko patarėjas" redaktoriumi ir padarė šį leidinį ypač populiarų Lietuvos kaime.

1928–1931 m. jis taip pat redagavo mėnesinį žemės ūkio žurnalą "Sodyba", skirtą smulkiems naminių paukščių ir gyvulių augintojams.

Spaudos leidiniuose J. Strazdas paskelbė apie 1000 straipsnių, išleido įvairių knygelių, vadovėlių ir brošiūrų, propaguodamas žemės ūkio naujoves: "Daržovių auginimas" (1925, 1942 m.), "Kiaulių ir paršiukų priežiūra" (1927 m.), "Sodininkystė" (1929 m.), "Darželio gėlės ir kambarinių gėlių priežiūra" (1930 m.), "Bekoninėms kiaulėms gerinti priemonės" (1931 m.), "Vaiskrūmių auginimas" (1934 m.), konservavimo vadovėlį "Gamink atsargai" (1934 m.), "Dirvožemis ir jo dirbimas" (1942 m.), "Vaismedžių auginimas" (1942 m.), "Liucerna" (1943 m.), "Mūsų daržovės" (1943 m.).

J. Strazdas rašė metodines rekomendacijas apie pasėlių priežiūrą, augalų derlingumo didinimą, sėjomainas. Jis redagavo kolektyvinius leidinius: "Žemės ūkio mašinos ir įrankiai" (1938 m.), "Paukštininkystė" (1939 m.), "Sodininkystės vadovėlis ūkininkams" (1943 m.).

J. Strazdas taip pat skaitė paskaitas radijo laidose, kuriose ypač propagavo kooperaciją. Jis laikomas kooperacijos bei cukrinių runkelių auginimo pradininku Lietuvoje.

Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos žemės ūkio smulkiųjų šakų specialistų kultūrų draugijų sąjunga "Sodyba" (1934–1939 m.), J. Strazdas buvo vienas iš jo vadovų. Tai – apie 20 žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių vienijęs žemės ūkio kooperatyvas, aprėpęs visą Lietuvą ir užsiėmęs supirkimu, perdirbimu ir eksportu. Nuo 1939 m. "Sodyba" veikė kaip akcinė bendrovė, J. Strazdas tapo jos direktoriumi ir dirbo iki nacionalizacijos 1940 m. 1940–1941 m. jis buvo nacionalizuoto "Sodybos" tresto direktoriaus pavaduotojas, nuo 1941 m. – atkurtos akcinės bendrovės "Sodyba" valdybos narys.

1945–1953 m. J. Strazdas dirbo agronomu Pagėgiuose, Noreikiškėse (Kauno r.), 1953–1959 m. buvo Kėdainių rajono "Tiesos" kolūkio agronomas, pritaikė šiame ūkyje naujų agronominio darbo metodų.

1957–1961 m., kol išėjo į pensiją, jis dirbo ir Lietuvos žemdirbystės institute moksliniu bendradarbiu, studijavo ir diegė cukrinių runkelių mechanizuoto auginimo technologiją Lietuvoje, populiarino Ukrainos patirtį šioje srityje.

Dirbdamas mokslinį darbą, jis parašė ir išleido knygas "Laukų derlingumo didinimas" (su Petru Vasinausku, 1959 m.), "Apie kolūkio laukininkystę" (1960 m.) ir "Pasėlių priežiūra" (su Antanu Tindžiuliu, 1960 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Strazdas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1939 m.). Sovietmečiu jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio agronomo garbės vardas (1960 m.).

Buvo vedęs, žmona Janina Ruzgaitė-Strazdienė (1907–1991). 

Mirė 1967 m. liepos 4 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone (4PAN kvartalas, 1 eilė, 11 kapas). Kapą ženklina iškili rausvo akmens stela su metaliniu portretiniu bareljefu ir iškaltu įrašu: "Agronomas / J. Strazdas / 1895–1967 / J. Strazdienė / 1907–1991", postamente iškaltas įrašas: "Jonas Ruzgas / 1880–1972".

J. Strazdo biografija pateikta enciklopedinio žinyno "Lietuvos kariuomenės karininkai : 1918–1953" 7-ajame tome (2007 m.).