Tėvas Pranas Marcinkevičius – žemdirbys ūkininkas.

Pokario metais J. Marcinkevičius išėjo partizanauti, buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos, vėliau – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Lengvenio būrio partizanas. Lengvenio būrys veikė Andrioniškio, Latavėnų, Migdoliškio ir Zabelynės kaimų apylinkėse.

1947–1950 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo paskutinis Lengvenio būrio vadas.  Nuo 1949 m. pabaigos Lengvenio būrys priklausė Algimanto apygardos Laisvės rajonui ir veikė Andrioniškio, Viešintų ir Troškūnų apylinkėse. Paskutiniai 6 būrio partizanai žuvo 1950 m. rugsėjo 30 d. prie Margavonės kaimo, kai būrys buvo kariuomenės apsuptas Juozo Marmoko sodyboje ir sunaikintas.

J. Marcinkevičius-Jokeris liko gyvas ir pasitraukė į Algimanto apygardos Deimanto rajoną, buvo Tigro būrio partizanas. Tigro būrys, kuriam vadovavo Juozas Banys-Šūvis, veikė Duobulės, Lašinių, Smalinos, Mogylų, Inkūnų kaimų apylinkėse. 

1952 m. J. Marcinkevičius-Jokeris buvo likęs tarp penkių paskutinių Tigro būrio  partizanų, veikusių Anykščių apylinkėse, veikė kartu su Broniumi Puodžiūnu-Garsu, Juozu Baniu-Šūviu, Brone Matuliauskaite-Rūta ir P. Ragausku-Napoleonu. Žuvus visai vadovybei, partizanai daugiau slapstėsi, nei kovojo.

Buvo vedęs, žmona Bronė Matuliauskaitė-Jurkienė-Rūta (1927–1974) – laisvės gynėja, partizanė, politinė kalinė.

Žuvo 1952 m. gegužės 26 d. Krepšiagalio kaime (Anykščių r.) – buvo apsuptas Jono Ignatavičiaus sodyboje ir per susišaudymą su Troškūnų stribais nukautas.