Matas GRIGONIS
|
Gimimo data: 1889-09-21 Gimimo vietovė: Miškinių vs. (dabar – Paupės k. Rokiškio r.) Trumpai: Pedagogas vadovas, rašytojas poetas, vertėjas, etnografas, gamtininkas, bibliotekininkas |
2024-06-26 | Spausdinti
Tėvai: Dominykas Grigonis (1854–1905) ir Julijona Bareišytė-Grigonienė (1865–1891) – valstiečiai žemdirbiai, ūkininkai. Broliai: Pranciškus Grigonis (1885–1918) – emigrantas JAV, ten ir miręs, ir Ignas Grigonis (1887–1888) – miręs vaikystėje. Motinai anksti mirus ir tėvui 1893 m. vėl vedus, augo su pamote Anastazija Smalstyte-Grigoniene (1869–1953) ir jos vaikais (gimė 10, septyni mirė maži, Paulina – 12 metų, užaugo tik Ksavera Grigonytė ir Julijona Grigonytė-Lašienė), labiau globojamas senelės Eleonoros Bareišienės (1819–1906). 1889 m. rugsėjo 24 d. Rokiškio bažnyčioje Mataušo vardu jį pakrikštijo šios parapijos klebonas Juozapas Fedaravičius, krikštatėviai buvo Jonas Bulavas ir Karolina Dilytė. 1897–1900 m. baigė Rokiškio pradžios mokyklą, 1900–1906 m. mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje, kur baigė 6 klases, 1906–1907 m. – Vilniaus gimnazijoje. 1907 m. buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau, nejausdamas pašaukimo, iš jos išstojo. Išlaikęs egzaminus, jis gavo teisę dirbti lietuvių kalbos mokytoju. 1908 m. kovo–rugsėjo mėnesiais M. Grigonis dirbo Neršionių (Rokiškio r.) "Saulės" pradžios mokyklos vedėju. Jis buvo vienas iš lietuviškųjų vakarų Rokiškio krašte organizatorių, pats vaidino pirmuosiuose dramos pastatymuose 1908–1909 m., net ir atvažiuodamas į Rokiškį iš Panevėžio. Nuo 1908 m. rudens jis persikėlė į Panevėžį ir 1908–1915 m. dirbo Panevėžio labdarių draugijos pradžios mokyklos – pirmosios lietuviškos pradinės mokyklos Panevėžyje – mokytoju, buvo šios vieno komplekto mokyklos vedėjas, taip pat dirbo ir šios draugijos bibliotekoje. Po patikrinimų 1909 m. spalį M. Grigoniui buvo suteikta pradžios mokyklų mokytojo kvalifikacija, 1912 m. gegužę – namų mokytojo kvalifikacija su teise mokyti ir lietuvių kalbos. 1908–1915 m. jis tyrė, ką mokiniai skaito, paskelbė apie tai publikacijų. Panevėžyje M. Grigonis įsitraukė į dramos, muzikos ir dainos draugijos "Aidas" veiklą ir ją pagyvino: vaidino draugijos spektakliuose, juos režisavo, pasižymėjo kaip geras deklamuotojas. 1912 m. susibūrus Artistų mėgėjų kuopai – pirmajai profesionalaus teatro užuomazgai Panevėžyje, – jis buvo išrinktas pirmuoju šios kuopos pirmininku ir tas pareigas ėjo 1912–1914 m., kol pasitraukė iš šios veiklos, nebepakęsdamas nesąžiningos kritikos. Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 m. liepą M. Grigonis pasitraukė į Rusiją. 1916 m. sausį–rugpjūtį jis buvo Kinešmos (Ivanovo sritis) pradžios mokyklos, atidarytos lietuvių karo pabėgėlių vaikams, mokytojas, klasės vadovo padėjėjas. 1916 m. rugsėjo–spalio, mėnesiais jis dirbo mokytoju Voroneže, kur tuo metu buvo persikėlusi Vilniaus M. Yčo privati berniukų gimnazija, buvo klasės vadovo padėjėjas. Paskirtas 1916 m. spalio 30 d., 1916–1918 m. jis buvo Marijampolės "Žiburio" draugijos berniukų gimnazijos, tuo metu įsikūrusios Jaroslavlyje ir netrukus pertvarkytos į Jaroslavlio 2-ąją berniukų gimnaziją, mokytojas, klasės vadovo padėjėjas, kartu dėstė ir lietuvių kalbą bei literatūrą. 1918 m. vasarą grįžęs į Lietuvą ir 1918 m. lapkričio 15 d. paskirtas mokytoju, 1918–1925 m. jis dirbo Panevėžio "Saulės" gimnazijos mokytoju, buvo Panevėžio apskrities pradžios mokyklų instruktorius bei Panevėžio berniukų gimnazijos vicedirektoriumi. Panevėžyje M. Grigonis vėl dalyvavo atgaivintos "Aido" draugijos veikloje, nuo 1919 m. vasaros buvo jos valdybos narys, vicepirmininkas. Jis rengdavo lietuviškus vakarus, buvo vienas iš "Meno kuopos" įkūrėjų. Paskirtas 1925 m. rugpjūčio 1 d., 1925–1929 m. jis buvo Rozalimo (Pakruojo r.) vidurinės mokyklos direktorius, kol ši keturių klasių mokykla buvo panaikinta. Gyvendamas Rozalime, jis skatino sodininkystės idėjas, mokė skiepyti medelius. 1925 m. jis subūrė jaunimą sutvarkyti centrinę miestelio aikštę priešais bažnyčią: išlygino žemę, įrengė takus, prisodino medžių, pastatė suoliukus. Šioje aikštėje 1928 m. jo iniciatyva buvo pastatytas Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklas su angelo statula. 1929–1934 m. M. Grigonis gyveno Anykščiuose ir buvo Anykščių vidurinės mokyklos direktorius, taip pat mokė lietuvių kalbos ir geografijos. Čia M. Grigonis artimai bendravo su rašytojais J. Tumu-Vaižgantu, A. Vienuoliu-Žukausku, B. Buivydaite. Dirbdamas Anykščiuose, jis sutvarkė apleistą mokyklos aplinką: atnaujino sodą, įrengė naujus takelius, išaugino daug gėlių ir jomis papuošė visą teritoriją, įrengė žaidimų bei futbolo aikštę, aptvėrė mokyklos teritoriją. Paprašęs IV klasės mokinio, būsimojo tautodailininko Liudo Tarabildos iš medžio padaryti Vilniaus Gedimino pilies bokštą, jis įvedė mokykloje šeštadieninę Vilniaus valandėlę. 1930 m. jo iniciatyva mokykloje vietoj buhalterijos buvo įvestas lotynų kalbos kursas. 1929–1930 m. M. Grigonis buvo Anykščių Vyskupo Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto, kuriam vadovavo vikaras Kazimieras Mozūras, lektorius. 1930–1931 m. M. Grigonis buvo išrinktas Anykščių mokytojų Jono Basanavičiaus vardo draugijos pirmininku ir Lietuvos mokytojų tautininkų Jono Basanavičiaus liaudies universiteto vedėju Anykščiuose. Kad paskaitos būtų įdomios, jis kviesdavo lektorius iš kitų miestų, organizuodavo menines programas – trumpus vaidinimus, koncertus, filmus. Jis pats buvo mėgėjų teatro artistas ir režisierius. Dėl pablogėjusios sveikatos – tuberkuliozės ir nusilpusios klausos 1934 m. M. Grigonis buvo išleistas į pensiją. Visam laikui pasitraukęs iš pedagoginio darbo ir apsigyvenęs Senamiesčio vienkiemyje prie Panevėžio, savo laiką skyrė kūrybai ir sodininkystei, iki Antrojo pasaulinio karo toliau dalyvavo Panevėžio "Aido" ir kitų draugijų veikloje, buvo atsakingas už Panevėžio "Aido" draugijos biblioteką, periodiškai vis gydėsi. Jis domėjosi poezijos skaitymu, literatūros kūrinio suvokimu, mokytojo ir bibliotekininko įtaka vaikų skaitymo įpročiams, parašė ir paliko apie tai prisiminimų. 1941–1943 m. M. Grigonis apsigyveno Panevėžyje ir dirbo Panevėžio apygardos teismo civiliniame skyriuje sekretoriumi, buvo Panevėžio 1-osios gimnazijos tėvų komiteto vicepirmininkas. Dėl pablogėjusios sveikatos vėl pasitraukęs iš tarnybos, jis grįžo į sodybą Senamiesčio vienkiemyje, nuo 1945 m. buvo Lietuvos personalinis pensininkas kaip pasižymėjęs mokytojas ir vaikų rašytojas, tačiau sunkiai sirgdamas skurdo. 1948 m. jis įstojo į Vaivadų apylinkėje susikūrusį kolūkį "Pirmyn", buvo išrinktas jo revizijos komisijos pirmininku, kiek laiko ėjo sąskaitininko pareigas. Kaip šio kolūkio atstovas M. Grigonis buvo deleguotas į pirmąjį Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimą, išrinktas jo prezidiumo nariu ir skaitė pranešimą. Pokario Lietuvoje jis išgarsėjo kaip augalų selekcininkas – "mičiurininkas", buvo filmuojamas kino kronikai, pelnė įvairių apdovanojimų augalininkystės laimėjimų parodose. 1950–1952 m. M. Grigonis buvo kolūkio "Pirmyn" pirkios-laboratorijos vedėjas, 1952–1957 m. – kolūkio žemės ūkio kultūros namų vedėjas. Jis palaikė ryšius su Sovietų Sąjungos "mičiurininkais", bendravo su Lietuvos jaunaisiais gamtininkais, išvedė naujų obelų veislių. 1957 m. pablogėjus sveikatai, iš darbo kolūkyje ir selekcinės veiklos jis pasitraukė, tik palaikė ryšius su Lietuvoje paplitusiu "jaunųjų mičiurininkų" judėjimu. Nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos M. Grigonis, netekęs regėjimo, gyveno Vilniuje pas sūnų Matą Kastytį Grigonį. M. Grigonis nuo 1908 m. iki gilios senatvės bendradarbiavo periodinėje spaudoje, pasirašinėdavo Svirno Žvynės, Mato Gojelio, Dile Mato slapyvardžiais. Jo publikacijas spausdino "Viltis" (nuo 1908 m.), "Šaltinėlis" (nuo 1908 m.), "Vienybė", "Garnys", "Lietuvių balsas", "Lietuva", "Vadas", "Katalikas" (1919 m.), "Ateitis" (1918–1919 m.), "Pavasaris" (1918 m.), "Sekma diena", "Švietimo darbas", "Lietuvos žinios" (1921-1923 m.), "Žvaigždė", "Židinys" (1926 m.), "Panevėžio balsas", "Kraštas", "Kultūra", "Draugija", "Žiburėlis" (nuo 1926 m.), "Naujasis žodis" (nuo 1926 m.), "Žvaigždutė" (nuo 1927 m.), "Sargyba" (nuo 1927 m.), "Kauno naujienos", "Lietuvis" (nuo 1927 m.), "Skautų aidas", "Panevėžio tiesa" (nuo 1952 m.), "Genys" (nuo 1957 m.), "Lietuvos pionierius" (nuo 1957 m.) ir kiti spaudos leidiniai. Jis rengė etnografines moksleivių ekspedicijas, kurių metu ir pats rinko tautosaką, liaudies žaidimus, gyvulių ir paukščių garsažodžius, sudarė ir išleido keletą rinkinių. Mokykliniam jaunimui M. Grigonis parašė ir išleido apie 40 knygelių, daugiausia originalios ir verstinės poezijos, sceninių veikalų, išvertė L. Tolstojaus, I. Turgenevo, K. Ušinskio ir kitų autorių knygas, Ch. Perrault pasakas, parengė rusų kalbos vadovėlį (1915 m.). M. Grigonio 1913 m. išleistas eilėraščių rinkinys "Kvietkelis" yra pirmoji lietuvių vaikų poezijos knyga. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas. Svarbiausi M. Grigonio kūriniai ir kūrybos leidimai:
M. Grigonio vertimai:
Pagal M. Grigonio eiles yra sukurta dainelių vaikams: Artūro Noviko "Pasaka", Antano Budriūno "Neužmirštuolės", "Aguonos", "Žemuogėlės", "Pasaka", Algimanto Raudonikio "Lopšinė". Įvairūs kompozitoriai sukūrė giesmių pagal M. Grigonio tekstus: Teodoro Brazio "Į Nazarietį" ir "Rozalimo Jėzaus Nazariečio giesmė", V. Butvilos-Kazimieraičio "Kristaus Karaliaus giesmė", Mykolo Karkos "Prie kryžiaus skubėki", taip pat dainų chorams: J. Gaubo "Rozalimas", S. Gužytės "Rozalimo daina" ir kt. Už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928 m.) ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliu (1928 m.), sovietinėje Lietuvoje – "Garbės ženklo" ordinu (1950 m.). Laisvalaikį skyrė sodininkystei ir augalų selekcijai, augino gėles. Vedė 1919 m. gruodžio 26 d. Vyžuonų (Utenos r.) bažnyčioje, žmona Jadvyga Juozapavičiūtė-Grigonienė (1891–1979) iš Marijanavos (Anykščių r.), kunigo švietėjo Domininko Tuskenio (1872–1947) dukterėčia ir zootechniko arklininko Viktoro Juozapavičiaus (1898–1961) sesuo. Sūnūs: Jonas Grigonis (1926–1926) – mirė kūdikystėje, Algimantas Antanas Grigonis (1927–1992) – emigrantas Australijoje ir Matas Kastytis Grigonis (1928–2024) – inžinierius hidrotechnikas. Mirė 1971 m. sausio 7 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse (45B sektorius, 6 eilė, 23 kapavietė). Kapą ženklina dviejų paminklų kompozicija: rusvas akmeninis paminklas-stela, kurio šlifuotame fasado fragmente iškaltas įrašas: "Matas / Grigonis / 1889.X.3 / 1971.I.7 / Atlikęs pareigą / švietėjo, / Į kapą atilsio / atėjo" – ir pilko akmens paminklinė stela su iškaltu įrašu: "Jadvyga Grigonienė / 1891–1979". Sodyboje šalia Panevėžio, Senamiesčio viensėdyje, kur 1934–1965 m. gyveno Matas Grigonis, XX a. pabaigoje veikė Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos M. Grigonio literatūrinis muziejus. Giminėms sodybą pardavus, muziejus uždarytas, jo eksponatai perkelti ir saugomi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialiniame muziejuje Puziniškyje (Panevėžio r.). Ten saugomas ir skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas M. Grigonio biustas (1925 m.). Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos kieme įrengta memorialinė lenta su M. Grigonio bareljefu ir įrašu: "Matas Grigonis / 1889–1971 / Mokytojas / Rašytojas / Dirbo 1918–1925". Panevėžio Juozo Miltinio teatro fojė įrengtame dekoratyviniame pano "Išgarsinę Panevėžį" tarp kitų asmenų įrašyta ir M. Grigonio pavardė. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Mato Grigonio dokumentų asmeninis fondas (F. 210), viename jo apyraše yra 29 saugomi vienetai, gauti 1971 m. M. Grigonio atsiminimų rankraštis saugomas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas M. Grigonio asmeninis dokumentų fondas (F 202). Lietuvos kraštotyros draugijos Panevėžio miesto skyrius išleido Prano Savickio parengtą biografinę apybraižą "Matas Grigonis" (1989 m.). Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė ir išleido biografinį leidinį "Mano vardas gyvuos... : iš Mato Grigonio kūrybinio palikimo" (2005 m.). Sūnus M. K. Grigonis sudarė ir išleido tėvo biografinį rinkinį "Matas Grigonis. Raštai" (2008 m.). M. Grigonio vardu pavadintos gatvės Vaivaduose (Panevėžio r.) ir Rozalime (Pakruojo r.) išliko nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio. |