Tėvai: Steponas Adamonis (1901–1959) ir Sofija Miliūnaitė-Adamonienė (1907–1997) – žemdirbiai mažažemiai valstiečiai, turėjo beveik 7 hektarus žemės. Augo keturių vaikų šeimoje su trim broliais, buvo trečiasis. Broliai: Jonas Adamonis (1928–1982) – siuvėjas, Kęstutis Adamonis (1931–2007) – vairuotojas ir Jokūbas Adamonis (g. 1943 m.) – traktorininkas.

1944–1948 m. mokėsi Pašilių (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1948–1951 m. baigė Skiemonių (Anykščių r.) progimnaziją, 1951–1955 m. – Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Neturėdamas lėšų studijuoti aukštojoje mokykloje, pasirinko kariškio studijas ir 1955–1958 m. studijavo Kaliningrado (Rusija) aukštojoje artilerijos karo mokykloje, ją baigė, turėdamas leitenanto karinį laipsnį.

1958–1960 m. S. Adamonis gyveno Dagestane (Šiaurės Kaukazas, Rusija) ir tarnavo artilerijos daliniuose Machačkaloje ir Buinakske. Perkeltas 1960–1969 m. jis tarnavo artilerijos dalinyje Slucke (Baltarusija).

Siekdamas gyventi ir auginti vaikus Lietuvoje, jis daug kartų kreipėsi su prašymais pervesti į tarnybą Lietuvoje dislokuotuose daliniuose, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti. 1969 m. jis buvo paleistas į atsargą, turėjo kapitono karinį laipsnį.

1969–1986 m. S. Adamonis gyveno Jonavoje ir dirbo statybų vadovu. Dirbdamas jis neakivaizdžiai mokėsi Kauno politechnikume, kur 1973 m. įgijo statybos meistro specialybę, paskui studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitete), kur 1982 m. įgijo inžinieriaus statybininko išsilavinimą.

Nuo 1986 m. iki gyvenimo pabaigos S. Adamonis gyveno Kaune. 1986–1990 m. jis dirbo vienos Kauno įmonės direktoriaus pavaduotoju statybai.

Lietuvos Atgimimo metais S. Adamonis įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, kartu su bendraminčiais savo įmonėje organizavo apie 120 narių Sąjūdžio grupę, dalyvavo visuose renginiuose: Baltijos kelyje, Europos kelyje, mitinguose ir demonstracijose, platino Sąjūdžio spaudą.

1989 m. lapkričio 19 d. S. Adamonis dalyvavo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkuriamojoje konferencijoje Vilniuje, nuo to laiko iki šiol yra šios sąjungos narys.

1990 m. pavasarį renkant Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), jis buvo vienos Kauno miesto rinkiminės apylinkės komisijos pirmininkas, organizavo pirmuosius demokratiškus rinkimus.

Atkūrus Krašto apsaugos sistemą, S. Adamonis parašė raportą tapti savanoriu. 1990 m. vasarą Krašto apsaugos departamento kolegija patvirtino jį Lietuvos karininkų kursų viršininko pavaduotoju, nuo 1991 m. sausio 2 d. jo organizuoti kursai pradėjo veiklą.

1991 m. sausio įvykių dienomis nuo sausio 8 d. S. Adamonis dalyvavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje, sausio 11 d. buvo prisaikdintas ir paskirtas išorės žvalgybos vadu. Sausio 13-osios naktį kunigas Robertas Grigas atliko jam ir kitiems savanoriams visuotiną nuodėmių atleidimą (paskutinį patepimą).

Atslūgus karinio perversmo grėsmei, 1991 m. vasario pradžioje S. Adamonis grįžo į Kauną ir atnaujino Karininkų kursų veiklą, 1991–1992 m. ėjo Lietuvos karininkų kursų viršininko pavaduotojo pareigas. 1991 m. jam buvo suteiktas majoro karinis laipsnis.   

1992–1995 m. S. Adamonis tarnavo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Kauno rinktinės vado pavaduotoju. 1993 m. savanorių nepaklusnumo akcijos metu jis atvirai pasipriešino provokacijoms, galėjusioms sukelti valstybinį perversmą, siekė suvaldyti išprovokuotus savanorius, kad jie sudėtų ginklus ir sugrįžtų į kareivines. Jis dalyvavo išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos.

1994 m. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

1995 m. S. Adamonis buvo išleistas į atsargą, nuo to laiko buvo dimisijos pulkininkas leitenantas.

Jis dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, šios sąjungos Garbės teismo pirmininko pavaduotojas. S. Adamonis skaitė paskaitas karybos klausimais šauliams ir savanoriams, dalyvaudavo Krašto apsaugos ministerijos konferencijose.

Jis buvo Kauno anykštėnų draugijos steigėjas, revizorius (nuo 2012 m.).

S. Adamonis buvo Paluknių kaimo kraštiečių sambūrių, reguliariai rengtų nuo 1999 m., nuolatinis organizatorius. Jo iniciatyva ir pagal jo projektą iš kaimo teritorijoje surinktų akmenų 1999 m. birželio 19 d. Palukniuose buvo pastatytas paminklas-kryžius "Gyviems ir mirusiems palukniečiams".

S. Adamonis parašė knygą "Partizanų karas (strategija ir taktika)" (1997 m.) – šiuolaikinio karo vadovėlį. Jo prisiminimai publikuoti jubiliejiniame rinkinyje "Krašto apsaugos savanorių pajėgos, 1991–2001" (2001 m.).

Jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1996 m.) ir Sausio 13-osios atminimo medaliu (1999 m.), "Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos atminimo ženklu" už nuopelnus išvedant Rusijos Federacijos kariuomenę iš Lietuvos Respublikos teritorijos (1993 m.). Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo Parlamento gynėjo garbės ženklo medaliu, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga – antro ir pirmo laipsnio medaliais "Buvome, esame, būsime".

Laisvalaikiu rašė prisiminimus, rinko istorinius dokumentus.

Vedė 1958 m., žmona Genovaitė Andriškevičiūtė-Adamonienė (g. 1939 m.) – technikė statybininkė. Sūnūs: Robertas Adamonis (g. 1960 m.) – mechanikas ir Genadijus Adamonis (g. 1964 m.) – mechanikas.

Mirė 2021 m. balandžio 9 d. Kaune.