Anykštėnų biografijų žinynas

Tėvai: Kazimieras Vėžys (apie 1854 – ?) iš Mokylių ir Uršulė Kuktaitė-Vėžienė (apie 1865 – ?) iš Trakinių – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Marijona Vėžytė (1893–?), Juozapas Vėžys (1895–?), Stefanija Vėžytė (1897–?) ir kt. Dėdės (motinos broliai) Juozapas Kukta (1873–1942) – kunigas teologas, vyskupas, ir Martynas Kukta (1875–1956) – verslininkas spaustuvininkas, pusbrolis (motinos brolio sūnus) Tomas Kukta (1900–1989) – kariškis, laisvės gynėjas.

Kuriantis Lietuvos Respublikos savivaldai, 1918 m. B. Vėžys dirbo pirmuoju Alantos (Molėtų r.) valsčiaus tarybos sekretoriumi, 1918–1919 m. kelis mėnesius buvo Alantos parapijos komiteto narys. 1919 m. rudenį Alantą okupavus bolševikams, jis pasitraukė į Kauną.

1919–1938 m. B. Vėžys su trumpomis pertraukomis tarnavo Lietuvos valstybės saugumo tarnybos struktūrose, tarnybą pradėjęs eiliniu tarnautoju ir iškilęs iki tarnybos vadovo.

1919 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo priimtas į darbą Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje ūkvedžiu-buhalteriu, bet, trūkstant darbuotojų, vykdė ir žvalgybines užduotis.

1924 m. sausį įsteigus Vidaus reikalų ministerijos Politinę policiją, B. Vėžys buvo paskirtas agentūros vedėju, ten sukūrė patikimą agentų tinklą. Už organizacinius gebėjimus jis buvo įvertintas ir netrukus paskirtas I (Politinio) skyriaus viršininku, kiek vėliau – Politinės policijos viršininko (Antano Račio) padėjėju.

Pasikeitus politinei padėčiai – 1926 m. pavasarį Lietuvos krikščionims demokratams pralaimėjus rinkimus į Seimą, 1926 m. liepą B. Vėžys kartu su Politinės policijos viršininku A. Račiu buvo atleistas iš tarnybos Politinėje policijoje.

Protestuodamas prieš tokias permainas, B. Vėžys neperdavė turėtos agentūros naujajam viršininkui ir atsisakė teikti informaciją apie opozicijoje atsidūrusius politikus ir karininkus, pristatyti į užsienį išvykusį A. Račį. Todėl 1926 m. rugsėjo 23 d. jis buvo suimtas ir tris mėnesius kalintas.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. karininkų perversmo B. Vėžys buvo išleistas iš kalėjimo ir laikinai paskirtas Politinės policijos viršininku, šias pareigas ėjo 1926 m. gruodžio 17–23 d. Jis buvo trumpiausiai šalies istorijoje, tik septynias dienas Lietuvos saugumo tarnybai vadovavęs viršininkas.

Vėliau B. Vėžys dirbo Agentūros skyriaus viršininku, tarnavo reorganizuotoje Lietuvos saugumo tarnyboje – Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos valdybos "A" skyriuje.

1927 m. rudenį planuojamo plečkaitininkų sukilimo metu tarp kitų valstybės vadovų ir pareigūnų buvo numatyta sušaudyti ir B. Vėžį, į jį buvo kėsinamasi.

Pertvarkius Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinę policiją į Valstybės saugumo departamentą, B. Vėžys tęsė tarnybą jame, buvo šio departamento Agentūros skyriaus viršininkas, rūpinosi nustatyti bei neutralizuoti valstybės ir visuomenės saugumui kylančius pavojus. Vėliau iki 1938 m. jis dirbo Valstybės saugumo departamento inspektoriumi.

Pablogėjus sveikatai, 1938 m. sausio 19 d. B. Vėžys išėjo į atsargą ir 1938–1940 m. gyveno savo šeimos ūkyje Mokylių I kaime (Molėtų r.). 1940 m., pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje, jis pasitraukė į pogrindį, 1940–1941 m. slapstėsi, taip išvengdamas sovietinių represijų.

1941–1944 m., vokiečių okupacijos metais, B. Vėžys vėl gyveno Mokylių I kaime, dirbo Kurklių (Anykščių r.) pieninės bendrovės pirmininku.

Nepriklausomoje Lietuvoje B. Vėžys buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928 m.) ir Nepriklausomybės medaliu (1928 m.).

1944 m. jis su šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. persikėlė Kanadą, 1950 m. pavasarį – į Čikagą (Ilinojaus valstija, JAV), kur pasiliko iki gyvenimo pabaigos, užsiimdamas amatais – gamino rėmelius nuotraukoms.

B. Vėžys mėgo fotografuoti, keliauti, medžioti.

Buvo vedęs, žmona Izabelė Pakulytė-Vėžienė (1902–?). Sūnūs: Gintautas Vėžys (1926–2006) – inžinierius, visuomenininkas, kolekcininkas, Rimas Vėžys (1933–2019) – inžinierius, literatas.

Mirė 1957 m. rugsėjo 1 d. Čikagoje (JAV). Palaidotas Čikagos lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse.