Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-08-23   Raimondas Guobis. Didysis Latavos kelias...
 
 

Visai netoli Anykščių, vakaruosna, ten, kur nuo drėgnų, amžinaisiais šaltiniais maitinamų Margavonės kalvynų trimis srovėmis išteka į skirtingas šalis upeliai, yra ir Šventosios baseino upelaitės Latavos versmynas. Teka, ritasi, dabar jau nurimusi, šiek tiek žalčio grakštumu pasiraitydama, melioracijos grioviu pro Latavėnus, Pienagalį, Kiaušagalį, Daugulius, Karčius, Palatavį, kol į paslaptingąjį Šilą įsmukusi, vos keliolika kilometrų žemupio pirmapradėje vagoje pasidžiaugusi, už Karalienės kapo Biebės vandenis priglaudusi, pati nuolankiai Šventosios vandenyse sutirpsta.

Kiaušagalio sodžiuje...

Pradžių pradžia

Pradžių pradžia buvo beveik šio tautinės-istorinės-katalikiškosios piligrimystės kelio viduryje, Pienagalio kaimo kapinaičių kalvoje, šviesiu pušynu mojančioje. Juk pro ją daugelį kartų pravažiuodavo pakapės vienkiemyje užaugęs ir tolimajame Kijeve verslą sukantis leidyklos „Baltia Druk“ savininkas bei vyriausiasis redaktorius Virginijus Strolia. Keliaudavo pirmiausia pas motiną Vladą Strolienę. Žvelgdavo į jos raukšlių išvagotą veidą, matydavo, kaip nelengvai ji juda šio pasaulio takeliais, įsiklausydavo į dažnai porinamas pokario istorijas, Sibire tolimajame patirtus vargus, ir kilo mintis ąžuolo paminklais atgaivinti, pažymėti senųjų kaimų kapinaites.

Buvo mintis, o po to – ir ištartas žodis. Pirmiausia – Pienagalio, meistrui Jonui Tvardauskui pašnabždėjęs, jog norėtų, kad Motinos skulptūra nors kiek primintų jo motinėlę. Buvo 2003-ųjų vasara – ir veik dešimt metų užtruko, kol ąžuoliniai paminklai susidėliojo į Latavos pakrančių stogastulpių piligriminį kelią.

Tačiau jis ir dabar tarsi neišbaigtas – reikėtų ąžuolinių atminties ženklų pačioje pradžioje: gal Siauruko keleiviui, naujųjų laikų piligrimui, gal – Mykolui Karkai, o pabaigoje kelio – Mindaugui, mūsų karaliui, ir tėvynei Lietuvai.

Piligrimo kelias

Sunku surinkti nors nedidelį būrelį bendraminčių tokiai piligrimystei. Išganingiausia keliauti vienumoje – pasilikti akis į akį su šiais paminklais, istorijomis, spalvomis ir medžių, žolynų ir vėjo šnabždesiais bylojančia žeme ir dangumi, gal net su pačiu Dievu.

Kelio pradžia – prie senutėlės Troškūnų geležinkelio stoties, čia autobusu ar, dar geriau, mažuoju traukinuku iš Anykščių atkakus. Nuščiuvusi tyla ir šviesaus duobėto vieškelio poezija.

Pirmoji stotis: Mykolo Karkos akmuo

Jis ten, Samarakėlių kaimo menkoje šiaudiniu stogu trobelytėje, gimė. Buvo visai mažas, kai motina pasiliko našlė, sunkai vertėsi, bet Troškūnų dvaro ponas kažkaip pastebėjo linkį į muziką ir pasiuntė paaugliuką į Vilnių vargonininku mokytis. Stengėsi ir sekėsi, atostogų metu ir dar kai kada ir gimtosios parapijos bažnyčios barokinėse erdvėse skambėjo jo balsas. Lietuvybės link pamaldas kreipė: tai jo pamokytos merginos jau ne lenkiškai, bet lietuviškai „valandas“ giedoti ėmė.

Vėliau, jau po Didžiojo karo, įsitvirtino Panevėžyje, tarnavo vargonininku Kristaus Karaliaus katedroje, vadovavo ne tik bažnytiniam, bet ir šaulių rinktinės chorui, kūrė kompozicijas. Po Antrojo karo vėlgi su muzika nesiskyrė – pagarbą ir pripažinimą pelnė.

Alyvų krūmas, šulinys, akmuo, nors dabar ir be jo taip mylėtų laukų ramunių atvaizdų, bet jo vardu besididžiuojančios Panevėžio mokyklos bendruomenės dovanota lenta apie šios vietos sakralumą byloja.

Antroji: pamąstymų stotis

Ten, ten, vidury laukų, tie krūmynai, kur kadaise mano senelio Antano gimtasis vienkiemis stovėjo.

Antaninos ir Antano šeimoje trys broliai išaugo, senelis buvo jauniausias. Adomas vedęs tokią „šlėkčiunkę“, ūkyje šeimininkauti liko, Kazimieras lietuviškoje kariuomenėje mirė, o Antanas tai griovius kasęs, tai prie telegrafo darbavęsis.

Savo gyvenimą jis netolimame kaime kūrė. Darbštumu, sumanumu, teisumu tarpukario demokratijos sąlygomis savo gyvenimą kūrė. Pasistatė namus, prasigyveno, bet, užėjus sovietams, vėl veik visko neteko, kolchozas visus sulygino. Prasitardavo: „Buvau iš purvo išlipęs, bet ir vėl į purvą sugrūdo...“

Trečioji: praleistoji

Vieškelio vingis svaigus kaip skrydis... Mintis kiekvieno keliautojo vis kitokia, kiekvienas sau artimiausius pasaulius, vertybes sugauna, naršo, mastavoja. Juk laisvė minčiai plati dovanota, kaip ir tas virš lygumų skriejantis giedras dangus...

Ketvirtoji: Lydžių kapinaičių paslaptis

Alyvų pasaka nūnai išretinta, didelių medžių dar esti... Vartukai mediniai, iš abiejų pusių suveriami, akmenų tvora iš visų pusių ir paminklai, kryžiais bei paprastais akmenais dūlantys. Dar ir dabar čia kai ką palaidoja, į giminės kapą paguldo.

Kalvos viršūnėje iš metalo nurudavusio išlietas obeliskas, kaukuolė kraupioji, raidės lenkiškos apie tai, kad čia kape amžinajame ilsisi ponas Ivanauskas ir jo artimieji. Kryžius jau nulaužtas, nuniokotas tuomet, kai kažkokie piktadariai – tegul juos Dievas nubaudžia – iškilojo laiptų akmenis, į rūsį įsilaužė, brovėsi prie karstų ir juose geidžiamų įkapių: gal koks žiedelis, segė, brangakmeniu spindinti, ar dantis auksinis... Bet vargu, ar prisikasė, – mat jau sovietmečiu po paskutiniojo palaidojimo kapavietės anga buvo užlieta betonu...

Senojo burtininko Juozo Tuskenio trobelė stūkso ant kalnelio. Seniai jau jisai amžinybės soduose burtauja, bet vis primena jo liesą, raukšlių paveikslais spindintį veidą, veik pliko pakaušio spindesį ir tokį panašumą į senovės Indijos žynius – atsiskyrėlius. Kiekvienas žodis pasvertas, lėtai, įtaigiai tariamas, o ant stalo odiniais viršeliais storos krikščioniškos knygos, lenkiškai surašytos. Mat išminčius keliais „liežuviais“ kalbėjo ir skaitė.

Penktoji: Samanų pasaulis

Karjeras, jo šviesi gelmė, riedulių didžiausių krūsnys, kalvelėje kapinaitės – jau be kryžių, bet kadagys šimtametis vis dar tebežaliuoja. Gumbuotas, poeto plunksnos ir tapytojo potėpių vertas jo stiebas. Šen ten akmuo apsamanojęs ir gelmėse dūlantys ne tik kaulai, bet ir nežinomos kariuomenės užslėpti turtai. Auksinių ar sidabrinių monetų šviesa kartais naktimis klajojanti, jų ieškoti nuolat per amžius viliojanti.

Troboje, ilgoje, dviejų galų, aukštaitiškoje, tebegyvena Rimas Pauliukas. Žvalus, žmonos linksmuolės Janinos papildomas išminčius. Pokalbiai su juo man būdavę tikriausia dvasios puota. Atverdavo šio pakraštėlio istoriją dar iš prosenelių, senelių atminties tiltais perduotą. Net nežinau, ar kada nors gebėsiu viską, ką iš jo ir kitų nuotabiųjų mokovų išgirdau, perprasti, surašyti ir pasauliui plačiajam paskleisti.

Šeštoji: Okuličynė

Ten Latavėnų dvarelio, dar ir Okuličyne vadinamo, liepų alėjos prievartėje kryžius pajuodęs rymo. Okuličių šeimai ir jų laimei – gyviems iš Sibiro tyrų sugrįžusiems atminti, niekada neapleidžiančiam Dievui pagarbinti.

Kazimieras buvęs inžinieriumi, demokratu – prieš caro valdžią kovojęs, lietuviškąją ar bendros respublikos laisvės dvasią skleidęs. Šeima, sako, tam, kad jį iš katorgos baisiosios išpirktų, visas brangenybes paaukojo – mat išpirka buvo tokio pat svorio, kaip pats ponas, aukso maišas.

Juzefa – kooperatorė sumanioji, o jos sesuo – liaudininkė, varpininkė Felicija Bortkevičienė, ilgametė „Lietuvos žinių“ redaktorė. Genealaus proto moteriškė, pasak amžininkų, puikiausia Lietuvos prezidente galėjusi būti. Jos atmintis – tik kapas Troškūnų kapinėse.

Okuličių istorija – Sibiro tremtis, daugybė metų tolimame krašte ir laisvės viltis su teise išvažiuoti tik į Lenkiją. Metai Gdynėje ir amžinas gailestis paliktos Lietuvos, tų laukų lygiųjų, į kuriuos žvelgdamas Jonas Okuličius mėgo dainuoti: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs laukai, lietuviai barzdočiai dūmoja...“

Septintoji: Vyskupo sosto

Čia kadaise buvęs didelis progresyvus tarpukario naujalietuvio Juozo Baltakio ūkis, kuriame buvo pavyzdingai ūkininkaujama, auginami veisliniai gyvuliai ir veikė pieninė, kurioje, nors ir rankomis sukama muštuve, darbščios ir stropios moterys sviestą eksportui gamino. Valgė ne tik anglai, olandai ar prancūzai, bet ir košernu maistu besimėgaujantis žydai Palestinoje.

Šeimoje užaugo ir vienuolika vaikų, pokarį jie po platų pasaulį išsiblaškė. Žymiausias Antanas, pranciškonų vienuolis, kūręs lietuviškus vienuolynus Šiaurės Amerikoje, lietuvių kultūros židinį Niujorke, pasaulio lietuvių vyskupu pora dešimtmečių tarnavęs. Atkakliai savo misiją vykdęs, po visus žemynus orlaiviais skrajojęs. Dabar jau į dešimtą dešimtį įkopęs senolis tebegyvena tolimojoje Amerikoje, Kenebunke (Meino valstija), o galėtų gi savo senatvės dienas kokioje nors patogioje trobelėje Troškūnuose leisti. Didinga ir prasminga tai būtų. O dabar mūsų Vyskupas toli toli...

Jam tad ištuštėjusioje tėviškės sodybvietėje milžinišku dangorėžio aukščiu stūkso po kryžiumi išskaptuota į kultuves panašiomis rankomis liaudiškojo Šv. Pranciškaus figūra. Pamenu tą šiltą lietų, pranašišku balsu apie mūsų vyskupą Paulių Antaną kalbantį tėvą Astijų Kungį, jo rudą abitą, basnyčiom į pranciškoniškas basutes įautas kojas, šventu vandeniu kūrinį šlakstantį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, patižusį molžemį, dainas ir naminį alų, besiglaudžiant kraštiečių draugėje senojoje Latavėnų mokykloje.

Pienagalio Motinėlė...Aštuntoji: Pienagalio kalvos šviesa

Kalvos viršūnė pušaitėmis apkaišyta, tapybiškiausias – sausas, šakomis išraitytas stuobrys, epidemijų, sunkmečių, baisiųjų ligų nukamuotųjų, kuklių senelių kapavietė. Laidota čia gausiai, mat vos per du XIX amžiaus pradžios dešimtmečius net 39 sodiečiai čia amžinąjį atilsį surado. Juos tad ir išlesiojau iš paslaptingos, sausais, nupilkėjusiais puslapiais Troškūnų parapijos mirusiųjų metrikų knygos. Suieškojau, nes Virginijaus Strolios sumanymu sąrašas turėjo įpaminklinti Jono Tvardausko išskobtą kryžių su kenčiančios, verkiančios motinos figūra.

Buvo 2003 metų rugpjūtis, rytas, dulkė smulkus lietutis, čia pat, kalvoje, buvo švenčiamos Šv. Mišios – už jau mirusius ir gyvus Pienagalio kaimo bei kitų Latavos pakrančių sodžių gyventojus. Iškeltas rankose ostijos paplotėlis, brangiai spindintys ir šnarantys drabužiai ir kampuotas, liesas, tarsi kryžiaus karų vienuolio riterio, liepsnų paliestas kunigo veidas. Giesmė, maldos ir padėkos kilo į dangų.

Dažnai čia ūžauja ir vasaros šaltvalandėmis pakilęs vėjas, lenkia prie žemės retus ir kupstais suaugusius žolynus, mėlynus varpelių žiedelius.

Kiaušagalio vartų šviesa...Kiaušagalys: Amžinybės vartai

Tikėjimu, išmintimi, fantazija turtingas tas pats dabar jau danguose esantis meistras Jonas pasiūlė šias kapinaites įprasminti amžinybės vartais, kryžiumi vainikuotais. Tad tarp išlakių pušų viršūnių savo grakščią kryžmę danguosna iškėlė vartų kryžius.

Kuomet žvelgi pro juos jau saulei vakaruose pasislėpus tolyn į už plačiojo Latavos slėnio karališku vario raudonumu degančias padanges, pamanai, kad prie šitokių vartų teks sustoti ir tenai. Ką tuomet pasakys Šv. Petras raktinykas? Kur tavo geri darbai, geri ketinimai, žmogau?..

Pastovi amžinybės kalno viršūnėje, pamąstai ir nusileidi žemyn į sumaišties kupiną pasaulį. Gal gerų darbų daryti...

Kiaušagalio Sopulingoji...Devintoji: auka Tėvynei

Dievui, artimui savo, Tėvynei... Čia pat, ties senąja Žarskų troba, po milžiniškomis senosios „ūlyčios“ liepomis – dar vienas stogastulpis, jau meistro Valento Survilos sukaltas. Po kryžiumi išganinguoju Dievo Motina Sopulingoji savo Sūnų nukamuotą, ant kelių pasiguldžiusi, aprauda. Širdis gi jos septyniais kalavijais perverta, nežemiškų bruožų kenčiančiosios veidas.

Paminklas Kiaušagalio jauniems ūkininkaičiams Jonui Budrevičiui, Antanui Miškeliūnui ir Antanui Žarskui, gimstančios Lietuvos šauliams, žuvusiems už Tėvynę kautynėse su lenkų raiteliais 1920 m. lapkričio 22-ąją Troškūnuose. Nėra aukos kilnesnės, nei mirtis, Tėvynę ginant. Juk dangaus angelai jiems šlovės vainikus iš diemantų pina.

Modernus stendas su šaulių atvaizdais ir istoriniu aprašu kiekvieną užklydėlį susimąstyti ir Tėvynę mylėti, vardan jos teisingai gyventi žadina.

Karčių Jėzus Nazarietis...Dešimtoji: pilėnų kapinynas

Tas susimąstęs, priekyje surištomis rankomis, tarsi ir tradicinis Jėzus Nazarietis meistrui Valentui toks smailianosis nusisekė, tarsi iš Tarabildų giminės kilęs būtų.

Pamenu, su kokia tėviškės meilės jėga dideliu būriu tą kalną prieš paminklą pastatant valėm, net keletą didokų pušų nupjovėm. Ir kaip kunigaikščio kovingumu ir midaus pamėgimu garsėjantį kaimyną, „tvarką daryti“ sumaniusį, mūsų draugiją užpuolusį, nugalėjome.

O kai pamatui duobę kasėme – ir žmogaus kaulus atkasėme. Algimantas Petrulis, kuris Palatavio vietovardžių mistika karštai žavėjosi ir juose neįtikėtinus dalykus išskaitydavo, vėl nusprendė savaip – čia tad ir bus palaidoti Palatavio piliakalnio ir papilio sodžių gyventojai – pilėnai ar piliečiai tikriausi.

Bareišių Jonelis...Vienuoliktoji: Jonelio ūksmėje

Šv. Jono Nepomuko, praėjusiais amžiais tautiečių su didžia meile Joneliu vadinto, stogastulpis iškilo milžiniškas – net septynių metrų, tarsi „sparnuotas“, iš toli ir nuo plento judriojo matomas.

Čia jau Bareišių kapinaitės, lyg ir paskutinis amžinybės kalnelis mūsų piligrimystės žygyje. Čekų šventasis, tylus ir išmintingas didžių paslapčių sergėtojas ir tiltų bei upeivių globėjas. Juk kadaise Prahoje karalienės nuodėmklausiu tapęs valdovui išduoti tai, ką išpažintyje girdėjęs, atsisakė. Nuožmiųjų tarnų buvo prikultas, nutemptas ant tilto ir į Vltavos srovę įmestas – paskandintas. Tik žvaigždės dangiškosios, kankinio mirtį vainikuodamos, iš vandens virš debesų pakilo.

Lietuviams gi jis taip artimas tapo, Anykščių miesto herbe jo atvaizdas puikuojasi, nors ir anykštėnai savo dangiškojo globėjo veik neatsimena.

Šviesiuose šlaituose – pievų žolynai ir žemuogės rausvuoja. Norisi užkąsti, bet ir vėl tik pajuokauju: „Gaspadinė neįdėjo...“

Dvyliktoji: Mindaugo karūnos kalne

Čia pat ir žaliu kalvynu stūksantis šilas paslaptingasis. Palatavio kaimelio likučiai – ilga, bet jau negyvenama troba, prie smėlėtos keliutės smulkių ir atkaklių pušaičių ir kitokių medelyčių krūmyno gožiamas milžiniškas ąžuolas, akmuo, kaktą plačią iš vėsios gelmės iškišęs, vis dar raudonomis uogomis gyvas serbentas ir prie alyvų krūmo kasmet žiedus išskleidžianti lelija.

Pilies kalno dvasia, prabangiai iki galvasvaigio užliejantis pušų bei eglių smalingo aromato persunkto oro grynumas.

Tikrai čia. Šio kalno papėdėje, Latavos – Letuvos – Lietuvos slėnyje vykusios karūnacijos iškilmės. Iš storiausių gintaro spalvos sienojų suręstos katedros šviesa, du vyskupai, šnabždantys lotyniškai palaiminimo ir krikščionių dievo globos formules. Besišypsantis Andrius Štirlandas – tai jis iš Rygos karūnas Mindaugui ir jo pačiai Mortai atgabeno. Smagus, nes žino, kad atsidėkodamas naujasis karalius Livonijos ordinui nemenkus plotus lietuviškų žemių užrašys. Sutartyse šiose tad ir išliks šio dvaro – Lietovijos vardas. Neilgai karaliavo, vėl prie senųjų dievų bočiai sugrįžo, karalių gi nužudė – raudonas iki šiolei Šilo keliučių smėlis.

Dažnai čia, virš kalno, aukštybėse lietaus debesys susitinka, dažnai žaibais dangų kryžmina, dažnai Tėvynės reikalus pamiršusius dievaitis Perkūnas bara...

„Perkūne dievaiti, apsaugok aukštaitį...“ – taip gera, žvegiant į aukštąjį dangų, palaimingai ištarti.

 
 
    Atgal...