2022 m. balandžio 29-ąją Anykščių krašte iškilmingai įveistas pirmasis japoniškų vyšnių – sakurų sodas.

Užunvėžiuose ir Kurkliuose balandžiui baigiantis buvo pasodinta trys dešimtys sakurų, taip paženklinant ypatingus Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio pėdsakus jo gimtajame krašte.

Mokslus laikinai palikęs, tuo metu Lietuvos socialdemokratų partiją energingai kūręs ir stiprinęs 28-erių metų S. Kairys 1906 m. parašė ir išleido tris knygeles: „Japonija seniau ir dabar“, „Kaip japonai gyvena dabar“ ir „Japonų konstitucija“. Tie kuklūs leidiniai tuo metu ką tik savo kalbą po keturių dešimtmečių spaudos draudimo atgavusiems lietuviams buvo pirmoji pažintis su tolimu ir egzotišku kraštu. Dabar jie laikomi oficialia lietuvių japonologijos pradžia.

Net ir praėjus šimtui metų japonus iki šiol žavi toks lietuvio, niekuomet taip ir neaplankiusio Japonijos, užmojis tiesti tiltą tarp dviejų šalių. Prieš dešimtmetį S. Kairio asmenybę atrado ir apie jį bei jo darbus knygą „Japonija ant kalvos“ išleido populiari japonų rašytoja ir publicistė Kumiko Hirano, ne kartą viešėjusi ir Kurkliuose.

Šimtametę istoriją rašytojai atvėrusi tuomet Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos narė Rasa Černiauskaitė paskui keletą metų kantriai brandino idėją japoniškąją S. Kairio tradiciją atspindėti sakurų sodu Kurkliuose.

Šią idėją pagaliau realizavo jos paskatinta Japonijos NPO sakurų asociacija IKUOKAI, padovanojusi kurkliečiams trisdešimt medelių, – ne tik japonologijos pradininkui S. Kairiui pagerbti, bet ir Lietuvos ir Japonijos draugystės santykių 100-mečiui atminti. Ši asociacija skelbia, kad sakurų parkus jau įveisė aštuoniolikoje šalių 68-iose vietovėse.

Dvi japoniškosios vyšnaitės pirmiausia buvo pasodintos S. Kairio gimtuosiuose Užunvėžiuose, kur paženklinta signataro gimtoji sodybvietė. Vieną iš jų simboliškai pasodino S. Kairio socialdemokratinę tradiciją tęsianti dabartinė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.

Kiti 28 sodinukai suformavo simbolinę saulę – Japonijos heraldinį simbolį – erdvioje pievoje prie buvusios Kurklių Stepono Kairio vardu vadintos mokyklos. Tokią sakurų sodo formą pasirinkusi Kurklių bendruomenė brandina viltis, kad jis plėsis aplinkui naujais medeliais – tikriausiai savo sakuras čia norės pasodinti ir patys kurkliečiai, tarkim, vestuvių ar krikštynų proga, ir susiburiantys Kurklių kraštiečiai.

Sakurų sodinimo iškilmėse dalyvavo ir kartu su žmona medelius Kurklių žemėje sodino Japonijos ambasadorius Lietuvoje Ozaki Tetsu. Vos pusmetį reziduojantis Lietuvoje ir pirmąkart viešėjęs Anykščių krašte, svečias prisipažino, kad jis pirmiausia susipažinęs su S. Kairio asmenybe ir jo darbais Lietuvos ir Japonijos bendrystės labui.

Diplomatas labiausiai stebėjosi, kad XX a. pradžioje lietuvis, nė akyse nematęs Japonijos, neturėdamas interneto, sugebėjo surinkti ir pateikti tiek žinių apie jam asmeniškai nepažįstamą kraštą. Kai kurie S. Kairio knygelėse užfiksuoti faktai yra mažai girdėti ar jau pamiršti ir Japonijoje.

„Japonai ir lietuviai yra savitai giminingi – bent jau subtiliu gamtos pajautimu,“ – Kurkliuose kalbėjo Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius. Kaip biologas jis nepamiršo pasidžiaugti, kad tarptautinių santykių istoriją liudys būtent gamtos objektas – vyšnių sodas, gražiausias pavasarį, kai sakuros pražysta, bet dar gražesnis, kai jos savo žiedlapius barstyti ima.

Į sakurų sodinimo šventę susirinkusius svečius džiugino Kurklių krašto meno mėgėjai, o Anykščių kultūros centro moterų ansamblis "Volungės" vieną dainą sudainavo ir japoniškai.

Kaskart prisimindami, kad sakuros – dar ir taikos simbolis, ceremonijos dalyviai linkėjo taikos pirmiausia Ukrainai ir vaišinosi ne japoniškais patiekalais, o ukrainietiškais barščiais.

Tautvydo Kontrimavičiaus tekstas ir nuotraukos