Veronika Limbienė – viena paskutiniųjų tautodailininkių Anykščiuose, tebemokančių austi. Nors spintoje jau seniai paruošti „smerčiai rūbai“, garsioji audėja nusiteikusi itin optimistiškai, daug juokiasi ir, būdama 87-erių, augina pomidorus, išsikasa sodelyje pasodintų bulvių ir net laiko vištas, kurių kiaušinus išdalija.

„Šitais dalykais niekas nebeužsiima, o aš dariau ir verbas, ir sodus, šiaudų kepures, lėles, ne tik audžiau. Apie mane daug kas rašė – turiu visą krūvą laikraščių. Iš mūsų, tautodailininkų, jau daug ko nebėra, o naujų neatsiranda – tingi. Va, staklės stovi, niekaip neparduodu, niekam nereikia. O kaip būdavo gražu – lovatiesėmis užtiesta ir lova, ir televizorius austais rankšluosčiais papuoštas, pagalvėlės aprengtos“, – kad tautodaile užsiimti niekas nebenori, apgailestavo V. Limbienė ir akcentavo, kad dar visai neseniai, kai buvo sveikatos, viską pati pasidarydavo: – Nėra to darbo, kurio nemokėčiau – viską pati pasidarydavau, net „Žigulį“ pasitaisydavau. Tris mašinas „suvažinėjau“ – man vairavimas buvo silpnybė, draugių pilna – visą Lietuvą išvažinėjom. Dar ir dabar garaže mašina stovi – kaip relikvija. Juokiuosi – gal karas bus, tai važiuosiu į mišką – akumuliatorių esu atjungus, užsikurčiau“.

„Ir smerčiai rūbus turiu, laidosiuos su savo, net karūnėlę pasidariau – viską, kaip turi būti. Įdėjau į sekciją ir užrašiau: „smerčiai rūbai“, – kalbėjo moteris bei parodė į telefono numerį, priklijuotą prie šaldytuvo, kuriuo reikia paskambinti mirties atveju. – Viena gyvenu, man jau 87 metai, smerties nebijau, o kad žmonės žinotų, kur pranešti, pasirūpinau.“

Plačiau – Sigitos Pivorienės pasakojime...