Pasaulio Anykštėnų Bendrija

Mantą Breskų „Anykštai“ pirmą kartą kalbinau 1997-ųjų vasarą. Tada Mantui buvo vienuolika. Anykščiuose, netoli jo namų, buvo krepšinio aikštelė. Prieš interviu sužaidėme du prieš du vienoje komandoje ir, žinoma, įveikėme kažkokius Anykščiuose vasarojančius kauniečius.

Koks iš tiesų buvo rungtynių rezultatas, niekas nepatikrins, o jeigu beveik prieš trisdešimt metų rašiau, kad laimėjome, reiškia, laimėjome.

Praėjus beveik trisdešimčiai metų po pirmojo mūsų pokalbio su M. Breskumi, dabar Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniuoju tyrėju, komisaru-inspektoriumi, susitikome jo namų, kuriuos beveik pats vienas pasistatė, terasoje Anykščiuose.

Mantas Breskus. „Anykštos“ nuotrauka

M. Breskus kartu su žmona Julita augina du sūnus – Aironą ir Deiną. Vyresnėliui jau vienuolika, mažajam – ketveri.

Mantas sakė atsimenąs savo pirmąjį interviu. „Protingai pakalbėjau. Ir dabar panašiai atsakyčiau“, – šypsojosi anykštėnas.

Tęsiant pirmojo interviu temą, grįžome prie sporto. Mantas dėstė, kad namo kieme medžių nesodina todėl, kad sūnūs nekliudomi galėtų spardyti kamuolį. „Vyresnėlis lanko karate. Neparinkinėju jam veiklų, bet skatinu, jog užsiimtų sportu, pajudėtų. Porą metų jis lankė futbolą, paskui šį sportą metė. O karate patinka. Treneris Eugenijus Šilaika moka su vaikais dirbti, moka paguosti, patarti. Net nežinau, kokios spalvos dabar sūnaus karate diržas, žmona vis naujus jam perka“, – pasakojo M. Breskus.

Dabar vyksta Pasaulio futbolo čempionatas. „Sergu už gražų futbolą. Sirgau kažkada už brazilus, kai žaidė Rivaldo, Ronaldo, Karlošas. Tada man buvo auksiniai laikai. Dar olandai patikdavo. Anglai niekada nepatikdavo, dabar jau žiūriu, visai nieko…“ – dėstė Mantas.

Mantas, paklaustas, kodėl tapo policininku, „Anykštai“ sakė, jog profesijos pasirinkimas buvo ne tikslas ar svajonė, o kelios sukritusios aplinkybės.

„Baigiau verslo vadybos studijas, pradėjau dirbti Vilniuje, degalinėse. Naktinės pamainos, žiauriai sunku. Nesu mėgėjas naktimis dirbti. Mečiau darbą ir grižau pas tėvus į Anykščius. Gal 2008-aisiais. Krizė. Darbų Anykščiuose ne kažką, o norėjosi likti tėviškėje, arčiau šaknų. Didmiesčiai netraukia. Taip sutapo, kad mano kiemo draugas nuėjo dirbti į Anykščių kriminalinę policiją. Kieme krepšinį žaisdami išsišnekėjome. Pasirodė, kad darbas fainas, įdomus. Nuvariau į Ukmergę ir buvau priimtas į policiją. Aš visada vadovaujuosi principais – kada, jeigu ne dabar ir ar man bus blogiau, negu yra?

Anykščių policijoje dirbti nenorėjau, nes visi visus čia pažįsta, savam kieme pranašu nebūsi. O iki Ukmergės netoli važinėti. <…> Jau turėjau aukštojo mokslo diplomą, todėl darbinantis policijoje užteko 6 ar 7 savaičių kursų“, – kaip tapo policininku, paaiškino anykštėnas.

Mantas pasakojo, kad dirbdamas Ukmergėje vienerius metus pragyveno Vilniuje su būsima žmona.

„Pajutau, kas yra Vilniaus kamščiai, kas yra Vilniaus ritmas, kas yra Vilniaus kainos. Sakau, renkamės „manatkes“ ir važiuojame į tėviškę. Nusipirkome Anykščiuose butą, paskui pasistatėme namą“, – apie gyvenimą sostinėje kalbėjo anykštėnas.

Plačiau – Vidmanto Šmigelsko pasakojime „Anykštoje“...

Partneriai

Rekomenduojame

Kas? Kur? Kada?

Metų laikai