Vieta žemėlapyje

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 25 kilometrų į šiaurę nuo Anykščių. Ribojasi su Lašinių ir Smalinos kaimais, netoliese yra Knebių viensėdis, kitapus Šventosios – Mikierių kaimas. Įsikūręs Šventosios upės kairiajame krante į pietus nuo upės, iš pietų kaimą supa Ramuldavos giria.

Yra 2 sodybos – 7 gyventojai (2001 m.), 5 gyventojai (2011 m.). Priklauso Niūronių seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Kaimo vardas, pasak kunigo Antano Gružausko, yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio "incunabula" – vystyklai, gimimo vieta, kūdikystė, pradžia. Kalbininkų manymu, žodis "Inkūnai" yra kilęs iš asmenvardžio Jankus. Inkūnėliu buvo vadinamas ir šalia bažnyčios trykštantis šaltinėlis.

Inkūnų kaimas priklausė Radvilų Svėdasų dvarui, 1657 m. jame buvo apie 40 ha žemės. XIX a. pradžioje kaimas priklausė Svėdasų parapijos Morkūniškių ir Drobčiūnų dvarų savininkams. 1835 m. Inkūnuose gyveno tik dvi baudžiauninkų Rapolo Šukio ir Gasparo Gražio šeimos, iš viso 19 žmonių. Apie 1840–1845 m. šią žemę įsigijo karališkieji valstiečiai – giminaičiai Pranciškus ir Antanas Kisieliai, kurie valdė apie 280 ha žemės. Be jų, 1866 m. Inkūnuose gyveno dar vieno laisvo valstiečio Aleksandro Vengrio šeima. P. Kisielius atgaivino paprotį laidoti vietinius žmones Inkūnų kaimo kapinėse, o jo sūnus Antanas tapo kunigu.

1923 m. kaime buvo 6 sodybos – 42 gyventojai. Dauguma Inkūnų kaimo vyrų dirbo sielininkais, kaime buvo miško medžiagos sandėlis, iš kurio medieną plukdydavo Šventosios upe iki Kauno. 1939 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet 272,22 ha žemės padalinta 17 savininkų.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Inkūnų buvo ištremti į Sibirą 3 asmenys. 1946 m. rugpjūčio 2 d. Inkūnų kaime buvo suimtas 6-osios Lietuvos Laisvės Armijos Algimanto partizanų kuopos leidinių redaktorius K. Lukauskas, konfiskuota spausdinimo įranga.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į Puškino vardo kolūkį, vėliau priklausė J. Biliūno kolūkiui, Anykščių miškų ūkio Mikierių girininkijai.

Iki 1937 m. Inkūnai priklausė Svėdasų parapijai, 1937–1939 m. – Andrioniškio parapijai, o nuo 1939 m. jau buvo kuriama atskira Inkūnų parapija ir pradėta statyti Inkūnų bažnyčia. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas 1942 m. spalio 18 d. pašventino Inkūnuose pastatytą Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčią. Šios bažnyčios statybos iniciatorė ir parapijos rėmėja buvo ūkininkė Anelė Šukienė, statybos darbus organizavo inžinierius Jonas Rasinskas. 

Parapijoje švenčiami tituliniai Švč. Mergelės Marijos Motinystės atlaidai sekmadienį po spalio 11 dienos, didieji Šv. Vincento Pauliečio atlaidai sekmadienį po liepos 19 dienos ir Šv. Anelės atlaidai bažnyčios iniciatorei A. Šukienei atminti pirmąjį birželio sekmadienį. Šventorius apjuostas tvora, jame yra kunigo Povilo Kairio (1891–1950) kapas ir du mediniai kryžiai, antrasis iš jų su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, pastatytas parapijos 70-mečiui atminti (autorius – Pranas Petronis, 2012 m.).

Inkūnų parapiją administravo kunigai: 1939 m. – Domininkas Mikšys, 1939–1940 m. – Matas Šermušnis, 1940–1944 m. – Jonas Uogintas, 1944–1946 m. – Kazimieras Žukas, 1946–1947 m. – Antanas Gružauskas, 1947–1948 m. – Povilas Kučinskas, 1948–1950 m. – Povilas Kairys, 1950–1956 m. – Feliksas Savčiukas, 1956–1966 m. – Edvardas Vaišnoras, 1966–1973 m. – Sigitas Uždavinys, 1973–1998 m. – Jonas Labakojis, 1998–2019 m. – Virginijus Taučkėla, 2019–2024 m. – Mindaugas Šakinis. Nuo 2024 m. Inkūnų klebonas yra Ričardas Banys.

Senosios kaimo kapinės veikiančios, apie 1930 m. aptvertos vielos tinklo tvora, 1939 m. praplėstos 25 arais iki dabartinio ploto ir 1946 m. kunigo Antano Gružausko pašventintos. Kapinėse yra laisvės gynėjų – devynių žuvusių partizanų kapai, paženklinti betoniniais kryžiais su įrašais (idėjos autorius – Eligijus Smetona), čia palaidoti Julė Pačinskaitė (1924–1948), Jurgis Urbonas-Lakštutis (1924–1948), Jonas Pavilonis-Tarzanas (1928–1949), piemenėlis Jonas Kaminskas (1933–1947), Antanas Matelis-Ąžuolas (1921–1946), Grigolius Ribakovas-Erelis (1924–1946), Stasys Lapienis (1918–1946), Mykolas Mackevičius-Ėglis (1917–1946) ir Domas Juozelskis, Jono.

1973 m. buvo įrengtas medinis kabančių konstrukcijų lieptas per Šventąją, sujungęs Inkūnus su Mikieriais. XX a. pabaigoje jam pasenus ir suirus, 2002 m. jo vietoje buvo įrengtas metalinių konstrukcijų kabantis pėsčiųjų tiltas – pirmasis toks Anykščių rajone.

Kunigo Salvijaus Pranskūno ir rašytojos Vandos Juknaitės įkurta tikėjimo ir pedagoginių tiesų ieškančio jaunimo bendrija "Verus" vasaros metu Inkūnų bažnyčios klebonijoje organizuoja stovyklas vaikams iš gatvės.

XXI a. pradžioje susibūrė ir veikia Inkūniečių bendrija (pirmininkas – Valentinas Šapalas). Šios bendrijos iniciatyva Inkūnuose, šalia bažnyčios, kuriamas Atminties parkas, jame statomi medžio drožiniai nykstantiems kaimams atminti. Jame pastatyti: stogastulpis su Šv. Vincento figūra Inkūnų kaimui (autorius – Gintaras Varnas, 2010 m.), stilizuotas kryžius Legų kaimui (autorius – Vladas Gaidys, 2010 m.), stogastulpis su Rūpintojėlio figūra Dauneikių kaimui (autorius – Pranas Petronis, 2010 m.), stogastulpis su angelo figūra Mičionių kaimui (autorius – Edvinas Galvanauskas, 2010 m.), stogastulpis su Šv. Anelės figūra Beržoniškio kaimui (autorius – Jonas Tvardauskas, 2010 m.), kryžius su Nukryžiuotojo figūra, saulute ir paukščiais Medinų kaimui (autorius – Vladas Gaidys, 2011 m.), kryžius su Nukryžiuotojo ir Šv. Barboros figūromis Lašinių kaimui (autorius – Pranas Petronis, 2011 m.) ir ornamentais dekoruotas kryžius Mikierių kaimui (autorius – Vladas Gaidys, 2011 m.).

Išleista Raimondo Guobio kraštotyros monografija "Inkūnai" (1995 m.).

Inkūnuose 1921 m. gimė laisvės gynėjas ir politinis kalinys Balys Lukauskas.