RAGUVĖLĖ
|
Gretimos vietovės:
KONCIAPOLIS | RAGUVĖLĖS viensėdis | |
2024-09-09 | Spausdinti
Yra 99 sodybos – 398 gyventojai (2001 m.), 314 gyventojų (2011 m., 9-oji pagal dydį rajono gyvenamoji vietovė). Kaimas yra Raguvėlės seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). Nuo 2011 m. Raguvėlėje yra Anykščių, Eglių, Juostos, Konstantino Komaro, Liepų, Miško, Parko, Paupio, Ryto, Rūtų, Saulėtekio, Sieksnio, Skersinė, Smilgų, Sodų ir Tulpių gatvės. XVII a. Raguvėlės dvaras priklausė Sokolovskiams, apie 1698–1701 m. dvarą įsigijo (paveldėjo) Ukmergės pavieto kardininkas Mikalojus Komaras-Zabožinskis, ir nuo XVIII a. dvaras tapo šios giminės, žinomos nuo XV a. Ukrainoje, tėvonija. 1744 m. dvarą testamentu paveldėjo M. Komaro sūnūs Antanas Komaras – Ukmergės žemės teisėjas ir Ignacijus Komaras – Volkovysko kardininkas. Dvaras ypač išaugo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje. Antano Komaro sūnaus Juozapo Komaro – Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonaparto armijoje – iniciatyva XVIII a. 9 dešimtmetyje – XIX a. 4 dešimtmetyje buvo pastatyti pagrindiniai dvaro pastatai – rūmai, oficina, ratinė, svirnai, smuklė. 1822 m. Raguvėlės dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su visa gausia palyda. Kiti pastatai, manoma, buvo statomi XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje, Raguvėlės dvarą valdant jau J. Komaro sūnui Konstantinui Komarui ir anūkui Mykolui Komarui. 1859 m. Raguvėlėje buvo 3 kiemai – 30 gyventojų, vandens malūnas, mūrinė smuklė. 1923 m. Raguvėlės dvare buvo 3 sodybos – 205 gyventojai. XX a. pradžioje paskutinis Raguvėlės dvaro valdytojas buvo Mykolo Komaro sūnus Konstantinas Komaras. Šalia dvaro įsikūrė ir Raguvėlės kaimas. Iki Antrojo pasaulinio karo Raguvėlė priklausė Raguvos valsčiui, kaime buvo pašto agentūra, pieno perdirbimo bendrovė, veikė Raguvėlės girininkija. 1784 m. minima Raguvėlės koplyčia. Į ją pamaldų laikyti atvykdavo vienuoliai bernardinai iš Troškūnų. Dvaro savininkas Jurgis Komaras (kitų šaltinių duomenimis – ir Ignotas Komaras) 1796 m. pastatė medinę Raguvėlės bažnyčią kaip Raguvos parapijos filiją, kuri išlikusi iki šiol, tik 1930 m. buvo atnaujinta, išdažytas vidus. Pastatas liaudiško klasicizmo formų, primena to laikotarpio mūrines klasicistines bažnyčias, stačiakampio plano 24 metrų ilgio ir 12 metrų pločio, su stačiakampe abside, vieno masyvaus bokšto, vidus 3 navų. Šventoriaus tvora medinė ažūrinė, su plytų mūro stulpais. 1859 m. birželį, vizituodamas Aukštaitijos bažnyčias, Raguvėlėje lankėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Raguvėlėje kaip Raguvos parapijos filialistai tarnavo kunigai: 1857–1865 m. – Pranciškus Šapalas, 1865–1886 m. – Teofilis Nagrodskis, 1889–1896 m. – Antanas Jucevičius, 1896–1900 m. – Juozapas Liaudanskas, 1900–1905 m. – Julius Narkevičius, 1905–1915 m. – Juozapas Liubšys, 1915–1918 m. – Vincentas Zakarevičius (mirė ir palaidotas Raguvėlėje), 1918–1924 m. – Adomas Vyšniauskas. Raguvėlės bažnyčioje yra vieni seniausių Anykščių krašte vargonai, nežinomo autoriaus sukurti 1795 metais ir iki šiol išlikę neatnaujinti, todėl itin prastos būklės. Jie laikomi ryškiu klasicizmo stiliaus kūriniu: trys simetriškos erdvinės plokštumos atskirtos dorėninėmis kolonomis, į kurias remiasi antablementas, apjuostas puošnia vinjete. Vargonai turi vienerius manualus ir 8 balsus, jų puošyboje panaudotas ir Komarų šeimos herbas. Raguvėlės bažnyčioje yra vertingų dailės kūrinių: XVIII a. nežinomo dailininko paveikslas "Nukryžiuotasis", to paties laikotarpio kūrinys "Šv. Barbora", XIX a. sukurtas Šv. Teklės portretas, kelios XVIII–XIX a. sukurtos žinomų dailės kūrinių reprodukcijos, tarp jų – 1841 m. Raguvėlės kunigo Tomo Petraševičiaus tapytas paveikslas "Šv. Jono Kantiečio stebuklas" pagal XVIII a. originalą. Dvaro savininkas Mykolas Komaras 1902 m. bažnyčiai skyrė 16 dešimtinių žemės, bet nutraukė iki tol buvusį kunigo filialisto Juliaus Narkevičiaus išlaikymą. 1924 m. buvo įsteigta Raguvėlės Šv. diakono Stepono parapija, 1924–1998 m. priklausiusi Panevėžio vyskupijos Raguvos dekanatui, o šį panaikinus, dabar priklausanti Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. Svarbiausia parapijos šventė – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai sekmadienį po liepos 16 dienos, taip pat švenčiami Šv. Juozapato (paskutinį lapkričio sekmadienį) ir tituliniai Šv. Stepono (gruodžio 26 d.) atlaidai. 1935 m. rugpjūčio 15–16 dienomis Raguvėlės parapiją vizitavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Raguvėlės parapiją administravo kunigai: 1924–1928 m. – Adomas Vyšniauskas, 1928–1932 m. – Juozapas Savukaitis, 1932–1941 m. – Bronislovas Kazakauskas, 1941–1954 m. – Jonas Vaičiūnas, 1954–1964 m. – Jonas Butkys, 1964–1975 m. – Povilas Varžinskas, 1977–1983 m. – Juozas Merkys (miręs ir palaidotas Raguvėlėje), 1983–1996 m. – Povilas Šliauteris. Nuo 1996 m. Raguvėlėje reziduojančio kunigo neliko, parapiją 1996–2024 m. administravo Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius, nuo 2024 m. Raguvėlės klebonas yra Troškūnuose reziduojantis Tomas Paliukėnas. Raguvėlės bažnyčios šventoriuje yra kunigo Vincento Zakarevičiaus (1877–1918) kapas, bažnyčios 200 metų jubiliejui pastatyta Rūpintojėlio medinė skulptūra (1996 m.), tremtinių šeimų iš Nibragalio kaimo auka – medinis kryžius (1991 m.). Raguvėlės kaimo kapinės veikiančios, yra vakarinėje kaimo dalyje jau Panevėžio rajono teritorijoje, jose laidojama. Kapinėse palaidotas kunigas Juozas Merkys (1916–1983). Dvaro kapinės pietinėje kaimo dalyje neveikiančios, yra 1849 m. pastatyta mūrinė koplyčia – neogotikinis mauzoliejus, kuriame palaidoti Komarų šeimos nariai. Po 1863 m. sukilimo koplyčioje buvo įrengta ir veikė stačiatikių cerkvė, XX a. antrojoje pusėje pastatas naudotas kaip dujų balionų sandėlis, kol apie 1985–1990 m. buvo atkurta pirminė jo paskirtis, koplyčia buvo restauruota, bet dabar vėl apleista. Pirmoji mokykla, veikusi Raguvėlės dvare, minima nuo 1907 m., kai tą rudenį ją atidarė Konstantinas Komaras, išlaikęs ir lietuvę mokytoją. 1918 m. kunigo Adomo Vyšniausko iniciatyva buvo atidaryta ir 1918–1949 m. veikė Raguvėlės pradinė mokykla. Jos vedėju 1925–1939 m. dirbo mokytojas Kazimieras Banionis, kartu mokytoja dirbo jo žmona Konstancija Lelytė-Banionienė. 1949 m. mokykla buvo reorganizuota į septynmetę, 1962–1986 m. veikė aštuonmetė mokykla, 1986–2014 m. buvo nepilnoji vidurinė, pagrindinė mokykla. 1975–1998 m. mokykla dirbo nacionalizuotame, vėliau grąžintame ir nuomojamame Komarų dvaro rūmų pastate, kol 1998 m. įsikėlė į jai įrengtą pastatą, perstačius buvusį vaikų darželį. Raguvėlės mokyklai vadovavo direktoriai: 1949–1956 m. – Simonas Zlatkus, 1956–1959 m. – Kazė Kažukauskaitė, 1959–1966 m. – Janina Vizbaraitė, 1966 m. trumpai – Gražina Morkūnienė, 1966–1985 m. – Vitalija Sudeikytė-Laurenčikienė, 1985–1994 m. – Stasė Valiulienė, 1994–2010 m. – Genė Kulbokienė, 2010–2014 m. – Vilma Diržytė. Nuo 2014 m. rudens pagrindinė mokykla pertvarkyta į Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos Raguvėlės pradinio ugdymo skyrių, jame 1 klasės komplekte mokosi 4 mokiniai (2018 m. rugsėjo duomenys). Nuo 2014 m. pabaigos vėl veikia Raguvėlės vaikų darželis. Nacionalizuotuose Raguvėlės Komarų dvaro centriniuose rūmuose 1940–1944 m. veikė Raguvėlės žemės ūkio mokykla, 1944–1947 m. – žemės ūkio mechanizacijos mokykla su mokomuoju ūkiu. Nuo 1959 m. iki 1971 m. rugpjūčio 31 d. čia buvo Raguvėlės žemės ūkio technikumas, nuo 1971 m. iki 1975 m. rugsėjo 26 d. – Raguvėlės vienmetė bitininkystės-sodininkystės meistrų mokykla. Ją uždarius, patalpos buvo perduotos aštuonmetei mokyklai. Po Antrojo pasaulinio karo iš Raguvėlės buvo ištremti į Sibirą 5 asmenys – Radeckų šeima. 1945 m. rugpjūčio 14 d. į Permės sritį (Rusija) buvo išvežti ir iki 1958 m. vasaros tremtyje gyveno Steponas Radeckas (1908–?), jo žmona Elena Radeckienė (1902–?) ir sūnus Vilius Radeckas (g. 1941 m.), iki 1957 m. pradžios tremtyje gyveno duktė Justina Radeckaitė (g. 1943 m.), o duktė Eugenija Radeckaitė (1945–?) mirė tremtyje. Nuo 1944 m. iki 1963 m. sausio 12 d. veikė Panevėžio apskrities Miežiškių valsčiaus (vėliau Troškūnų, Anykščių rajono) Raguvėlės apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Juostininkų apylinkės. 1986 m. likvidavus Juostininkų apylinkę, Raguvėlė kartu su visa jos teritorija įjungta į Troškūnų apylinkę. 1949 m. kaimas buvo įjungtas į kolūkį, vėliau priklausė "Naujo gyvenimo" kolūkiui, Raguvėlės žemės ūkio technikumo mokomajam ūkiui, Raguvėlės tarybiniam ūkiui, Raguvėlės kolūkiui, kol 1991 m. šis ūkis buvo likviduotas. Nuo 1975 m. balandžio 8 d. iki 1989 m. vasario 17 d. Raguvėlė buvo Raguvėlės tarybinio ūkio, 1989–1991 m. – Raguvėlės kolūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1949 m. Raguvėlėje veikia kultūros namai (dabar – Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus Raguvėlės filialas) ir biblioteka (dabar – Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys), nuo 1957 m. – pašto įstaiga, buvo medicinos paslaugų punktas. Kaime buvo 344 gyventojai (1959 m.), 370 gyventojų (1970 m.), 330 gyventojų (1979 m.), 394 gyventojai (1986 m.). Raguvėlėje veikia asociacijos Anykščių rajono Raguvėlės bendruomenė (nuo 2003 m.) ir Raguvėlės moterų klubas (nuo 2007 m.), viešoji įstaiga "Gelbėkit vaikus" Raguvėlės vaikų dienos centras (nuo 2002 m.), Raguvėlės melioracijos statinių naudotojų asociacija (nuo 2009 m.). Šio kaimo gyventojai susibūrę į kaimo kapelą (vadovas Vytautas Žukauskas). Kaimo šiaurės rytų dalyje, šalia krašto kelio Anykščiai–Panevėžys, yra architektūros paminklas – Raguvėlės dvaro sodyba, klasicizmo bei romantizmo laikotarpio pastatai ir geometrinio planavimo 8 ha parkas. 20 hektarų plote išlikę 20 dvaro pastatų. 1983 m. rūmai buvo suremontuoti pagal architekto Romualdo Kazlausko projektą, 1985 m. restauruotas šiaurinis svirnas. Dvaro pastatų kompleksas 1992 m. buvo grąžintas Komarų giminės paveldėtojai Alvilinai Rimševičienei. Raguvėlėje 1864 m. gimė dvarininkas Konstantinas Komaras, 1910 m. – dvarininkas, politikas ir sportininkas Vladislavas Komaras, 1952 m. – pedagogas švietimo organizatorius Ričardas Kliminskas. |