VšĮ Anykščių menų inkubatorius-menų studija, Anykščių rajono savivaldybė bei Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčia informuoja apie išskirtinės reikšmės renginį – 2009 m. lapkričio 29 d. 13.30 val. Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje pristatomas režisieriaus Philipo Groeningo kultinis dokumentinis filmas „Didžioji tyla“ (Die grose Stille, 2005 m., Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 164 min.). Šis filmas – Sunday DOX programos dalis, kurią pristato ir VEKS (Vilnius – Europos kultūros sostinė), Europos Kino Akademija, studija Nominum, KiNo kontora.

Pirmą kartą šis filmas demonstruojamas Lietuvos bažnyčioje. Šia proga į Anykščius iš Didžiosios Britanijos specialiai atvyksta režisierius Philipas Groeningas. Renginį moderuoja režisierius Arūnas Matelis.

„Pribloškiantis!“ „Užimantis kvapą!“ „Patraukiantis paprastumu“, „grakštus ir elegantiškas“, „netikėtas ir atgaivinantis“, „iškalbingas“, „kaip reta tobulas“, „filmas apie žmogiškumą“... „Tai net ne vienas iš geriausių, tai − išskirtinis filmas“ − tik keletas kritikų epitetų apie šį filmą po premjeros 2005 m. rudenį.

Filmas „Didžioji tyla“ trunka 164 minutes − užburiančias, nepakartojamas, nieko nepaliekančias abejingais minutes...

Tai labai graži ir griežta, beveik nebyli meditacija, poetiška esė apie sulėtintą gyvenimo ritmą ypatinga askeze pasižyminčiame kartūzų vienuolyne. Iš neskubrios laiko tėkmės, lėtos metų laikų kaitos, kasdienių ritualų ir nuolat pasikartojančio dienos elemento – maldos − režisierius Philipas Groeningas sukūrė filmą, kuris sukrėtė didžiausių kino festivalių žiūrovus.

Filmas „Didžioji tyla“ pasakoja apie kartūzų vyrų vienuolyną, kurio įkūrėjas buvo vokiečių kunigas Šv. Brunonas (gimęs 1032 m.). Vienuolynas buvo įkurtas 1086 m. Prancūzijoje, kalnų slėnyje, vadinamame Šartrezu (pranc. Chartreuse, lot. Carthusia – iš čia kartūzų pavadinimas), 1200 metrų aukštyje. Šiuo metu  pasaulyje yra 24 tokie vienuolynai.

Ypatingas asketinis kartūzų dvasingumas mažai pasikeitė nuo ordino įkūrimo XI amžiuje. Svarbiausi kartūzų įžadai (be trijų pagrindinių) – vienatvė, vegetarizmas, malda, rankų darbas ir tylėjimas. Vienuolinėje tradicijoje tyla užima tokią svarbią vietą, kad kartūzai ją laiko vertybe savaime, o kalba vartojama tik pamaldų metu ir sekmadieniais.

Leidimo statyti filmą P. Groeningas laukė net 16 metų. Režisierius važinėjo į vienuolyną, kuriame dabar gyvena apie 400 vienuolių, su jais bendravo, kol pagaliau po ilgo ir kantraus laukimo įgijo brolių pasitikėjimą, ir leidimas buvo gautas − su sąlyga, kad atvyks vienas, kad nebus specialaus apšvietimo, papildomų komentrų ar muzikos − filme iš tiesų skamba tik vienuolių giedamos giesmės.

P. Groeningas pusę metų pakluso ypatingam vienuolyno ritmui. Beveik tris filmo valandas jam visiškai paklūsta ir filmo žiūrovai. „Tu pasineri į filmą kaip į muziką“ − teigiama The New York Times. Filmas pasakoja apie vienuolių kasdienybę, apie labai uždarą gyvenimą − tokį uždarą, kad  be pašaukimo čia niekaip neištversi ir neišgyvensi. Vienuoliai gyvena čia ir dabar; pasak aklo vienuolio, prabylančio filmo pabaigoje: „Nėra praeities, ateities, yra tik dabartis, kurioje byloja Dievas.“

Toje dabartyje, kurioje, atrodo, nieko neatsitinka, visą laiką kažkas vyksta... Tai kasdienis brolių vienuolių gyvenimas – malda ir paprasti darbai: maisto gaminimas, dalijimas, malkų pjovimas, drabužių siuvimas, suplyšusių batų klijavimas... Režisierius labai subtiliai ir jautriai stebi brolių gyvenimą ir suranda grožį menkiausiose smulkmenose: dulkės krisle, naujai išartos žemės lopinėlyje, plačioje baltoje skrybelėje, kuri kaip šydas dengia seno aklo vienuolio akis, iš skardinio dubens lašančiame vandenyje, lietaus lašelių kuriamuose raštuose, brolių tylioje bendrystėje... Visa tai filme „Didžioji tyla“ yra rodoma kaip tikrojo vienuoliško gyvenimo esmė. Ir tyla − nes tik tyloje gali išgirsti Dievo balsą, pajusti jo artumą ir vedimą. Ta tyla yra labai iškalbinga, džiaugsminga. Vienuoliai meldžiasi, medituoja, kasdien nepaliaujamai kalba su savuoju Kūrėju.

Šis filmas – daugiau nei dokumentika apie vienuolių gyvenimą. Režisieriui pavyko atskleisti šio labai slapto, bet ypač žmogiško pasaulio grožį ir jėgą. Gal todėl filmas iškart susilaukė specialistų įvertinimo, 2006 m. laimėjo pagrindinius Europos kino akademijos (EFA) ir Sundance filmų festivalio apdovanojimus, Vokietijos filmų kritikų asociacijos apdovanojimą, buvo įvertintas geriausiu užsienio filmu Flaiano (Italija) filmų festivalyje ir kt.

Matyt, maloniausias įvertinimas režisieriui vis tik buvo pačių brolių reakcija − prieš pirmą kartą filmui pasirodant Sundance filmų festivalyje, P. Groeningas parodė jį vienuoliams. Kaip pasakojo režisierius, broliai atrado jame daug smagių vietų, o filmui pasibaigus, apipylė aplodismentais ir įteikė savo rankų darbo nedidelę Oskaro formos statulėlę.

Filmas, kur bebūtų demonstruojamas, surenka pilnas sales žiūrovų, norinčių pamatyti  ir išgirsti tikrus dalykus. Pavyzdžiui, Vokietijoje, net praėjus 25 savaitėms po filmo pasirodymo 2005 m. lapkritį, kino teatrų salės, pasak spaudos, „vis dar buvo pilnos tylos ir žiūrovų“. Italijoje buvo surengti 44 seansai per 4 savaites. Iš reakcijos spaudoje buvo aišku, kad ne tik krikščioniškosios bendruomenės atstovai, bet ir nekrikščionys ar ateistai buvo sužavėti Groeningo kūriniu.

Filmas „Didžioji tyla“ buvo rodomas tik kino teatruose. Išskirtinės reikšmės įvykis, kad pirmą kartą Lietuvoje šis filmas bus demonstruojamas bažnyčioje, ir beveik neįtikėtina, kad mažo miestelio bažnyčioje. Į filmo pristatymą Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje iš Didžiosios Britanijos specialiai atvyks režisierius Philipas Groeningas, suteikęs galimybę kiekvienam žiūrovui tris valandas pagyventi kontempliatyvaus kartūzų vienuolyno tyloje ir ramybėje.

VšĮ Anykščių menų inkubatorius-menų studija
Anykščių rajono savivaldybė
Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčia