Tėvas Juozapas Glodas.

Baigė Plokščių (Šakių r.) pradžios mokyklą, nuo 1919 m. mokėsi ir baigė Šakių "Žiburio" gimnaziją. Mokėsi Kauno "Saulės" mokytojų seminarijoje, 1926 m. ją baigė ir pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Kaune jis taip pat baigė vaidybos studiją, 1927–1929 m. – vasarinius mokytojų fizinio lavinimo kursus.

Nuo 1926 m. T. Glodas dirbo kūno kultūros mokytoju Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau iki 1929 m. – Pasvalio vidurinėje mokykloje.

1929–1940 m. jis gyveno ir dirbo Anykščiuose. 1929–1934 m. T. Glodas buvo Anykščių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros, geografijos, algebros ir geometrijos mokytojas, 1934–1935 m. dirbo laikinuoju Anykščių vidurinės mokyklos direktoriumi. Nuo 1935 m. rugsėjo 1 d. Anykščiuose vietoj vidurinės mokyklos įkūrus progimnaziją, 1935–1940 m. jis buvo pirmasis Anykščių valstybinės progimnazijos direktorius.

T. Glodas pasižymėjo gerais organizaciniais gebėjimais suburti kolektyvą, įkvėpti noro rimtai dirbti ir turiningai ilsėtis. Jis įdiegė Anykščiuose moksleivių uniformų tradiciją, pats rodydamas tvarkos ir pasitempimo pavyzdį. T. Glodo iniciatyvumo dėka Anykščiuose žymiai pagyvėjo kultūrinis jaunimo gyvenimas. Pats mokyklos vadovas turėjo artisto gabumų, buvo geras skaitovas, artimai bendravo su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku. Jis taip pat vadovavo progimnazijos moksleivių gimtosios kalbos ir kraštotyros būreliui.

T. Glodas buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, Anykščiuose buvo išrinktas Šaulių kuopos švietimo vadovu. Jis taip pat buvo Sąjungos Vilniui vaduoti pirmininkas, J. Basanavičiaus liaudies universiteto Anykščių skyriaus sekretorius, Lietuvos mokytojų sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkas, Lietuvos Skautų Sąjungos skautininkas (nuo 1934 m.), Lietuvių kultūros draugijos Anykščių skyriaus pirmininkas.

1940 m. vasarą, po sovietinio perversmo, T. Glodas buvo atleistas iš Anykščių progimnazijos direktoriaus pareigų ir išsiųstas dirbti mokytoju į Švenčionėlius. 1941–1944 m. jis buvo Švenčionėlių progimnazijos direktorius, 1944–1951 m. dirbo Ignalinos gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Ignalinoje jis režisuodavo vyresniųjų klasių moksleivių kuriamus spektaklius, pastatė Kazio Binkio "Atžalyną".

1951 m. T. Glodas buvo susektas ir apkaltintas antisovietinę veikla: nustatyta, kad Ignalinoje jis buvo subūręs pogrindinę jaunimo antisovietinę organizaciją ir jai vadovavęs. Už tai mokytojas buvo suimtas ir nuteistas, 1951–1954 m. kalėjo Gulago Šilutės skyriuje Nr. 3 – Macikų lageryje (Šilutės r.).

Po J. Stalino mirties 1954 m. paleistas į laisvę, jis apsigyveno Kaune, kur liko iki gyvenimo pabaigos. Negavęs sovietinės valdžios leidimo dirbti mokytoju, 1955–1960 m. jis dirbo Kauno 17-ojoje vidurinėje mokykloje ūkvedžiu.

1960 m. T. Glodas buvo reabilituotas, jam leista tęsti pedagoginį darbą. Iki 1963 m. jis dirbo Kaune lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, organizavo dramos mėgėjų veiklą, kol išėjo į pensiją.

Gyvendamas Kaune, T. Glodas vaidino Kauno mokytojų namų liaudies teatre, taip pat dirbo Kauno muzikiniame teatre kalbos patarėju. Čia jis susidomėjo kraštotyra, dalyvavo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veikloje, rinko medžiagą apie vietovardžius, talkino Lietuvos akademinio žodyno darbuotojams, organizuodavo ekskursijas po Lietuvą.

Ėmęs domėtis savo gimtojo krašto praeitimi, jis surado Plokščių miestelio (Šakių r.) įkūrimo datą 1665 metais, ruošėsi išleisti išsamią šio miestelio istoriją, bet dėl valdžios trukdymų to neįstengė padaryti. Jis surado Vinco Kudirkos akmenį, vėliau tapusį Plokščių miestelio simboliu.

1976–1978 m. T. Glodas dar dirbo ir Respublikiniame Maironio muziejuje eksponatų prižiūrėtoju.

1978 m. jis surengė ekskursiją 1863 m. sukilėlio kunigo Antano Mackevičiaus kovų keliais, ten skaitė patriotinius eilėraščius, kalbėjo apie Lietuvos laisvę. Po šios ekskursijos jis buvo sovietinio saugumo persekiojamas, tardomas, susirgo ir nebepasveiko.

Buvo vedęs, žmona Aleksandra Valeckaitė-Glodienė (1917–?). Duktė Dangirutė Rimantė Glodaitė-? (g. 1938 m.).

Mirė 1978 m. gruodžio 8 d. Kaune. Palaidotas Plokščių (Šakių r.) kapinėse giminės kape. Kauno kraštotyrininkų iniciatyva jo kapas paženklintas stogastulpiu su įrašais, jo reverse iškaltas Vytauto Didžiojo atvaizdas ir metai "1430 1980" bei patriotiniai įrašai: "Nežinantieji savo / tautos istorijos / yra maži vaikai" / J. Basanavičius" ir "Tomai, – šviesus / grūdeli Lietuvos / lyg vaidila / iš Maironio dainos, / nepamiršim niekados / A. Mackevičiaus aukos, / knygnešių drąsos, / rūsčios baudžiavos, / emigrantų dalios, / protėvių kalbos, / papročių tautos, / motinų raudos, / vaidilučių doros, / blaivybės idėjos, / tikėjimo šviesos / ir verpstelės / Tavo ginamos".