Tėvai: Gustavas Žvelginas ir Ema Kinaitė-Žvelginienė.

Jaunystėje dirbo pašto tarnautoja, buvo telefonistė, paskirta dirbti į Anykščius. I. Žvelginaitė dalyvavo skautų veikloje, 1933 m. jai buvo suteiktas paskautininkės laipsnis.

Susituokusi 1931–1941 m. ji gyveno Anykščiuose, pasitraukusi iš darbo ir vyro išlaikoma, aktyviai dalyvavo Anykščių inteligentijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje.

I. Karazijienė buvo Lietuvos šaulių sąjungos narė. Už aktyvią veiklą ji buvo apdovanota aukščiausiu šios organizacijos apdovanojimu – Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1939 m.).

1941 m. pradžioje ji su šeima emigravo į Vokietiją, bet karo metais 1943 m. vėl grįžo į Anykščius.

Po Antrojo pasaulinio karo 1944 m. su savo motina, sūnumi ir dukra išvykusi į Vakarus, I. Karazijienė gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, kur vėl susitiko su atskirai emigravusiu vyru. Nuo 1949 m. ji įsikūrė JAV – iš pradžių Čikagoje (Ilinojaus valstija), o senatvėje po 1985 m. – Vatsekoje (Watseka, Ilinojaus valstija).

Ji buvo Lietuvių moterų klubų federacijos Čikagos skyriaus narė.

Susituokė 1931 m. balandžio 6 d. Anykščių bažnyčioje, vyras Balys Karazija (1897–1985) – agronomas, verslininkas. Liko našlė. Sūnus Ramūnas Alfredas Karazija (1932–1965), dukterys: Emilija Rimantė Karazijaitė (1935–1936) mirė kūdikystėje 11 mėnesių, Dalia Margarita Karazijaitė-Laucius (g. 1936 m.).

Mirė 1996 m. balandžio 2 d. Vatsekoje (Ilinojaus valstija, JAV). Palaidota Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse šeimos kape.