Mykolas KAROSAS
  Gimimo data: 1878-08-23
Gimimo vietovė: Stanislavos k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas kanauninkas, prelatas, publicistas, bibliotekininkas, visuomenininkas, knygnešys, politinis kalinys

2021-11-07   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1878 m. rugsėjo 4 d. Gimimo vieta kai kur nurodoma Apsas Zarasų apskrityje (dabar – Breslaujos rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija).

Tėvai: Mykolas Karosas (apie 1839 – 1916) – gydytojas ir Stefanija Mackevičiūtė-Karosienė (apie 1858 – 1911) – bajoriškos kilmės dvarininkė, vėliau – valstiečiai žemdirbiai. Broliai ir seserys: Vladislovas Karosas (1882–?), Jonas Karosas, Emilija Karosaitė-Sedelskienė (1888–1915) – žemdirbė valstietė, mirusi gimdydama, Elena Karosaitė, Marijona Karosaitė-Dragūnienė (1890–?), Sofija Karosaitė (1892–?), Ona Karosaitė (1893–?), Kazimieras Karosas (1896–1897) – mirė kūdikystėje ir Stanislava Karosaitė (1898–?).

Mokėsi privačiai Debeikiuose (Anykščių r.), Anykščių pradinėje mokykloje išlaikė pradžios mokslo baigimo egzaminus. Toliau privačiai lavinosi, tėvams samdant mokytojus, išlaikė Šiaulių gimnazijos baigimo egzaminus. 1901 m. baigė studijas Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje.

1901–1902 m. M. Karosas dirbo kapelionu mokyklose.

1902 m. kovo 17 d. jis buvo įšventintas kunigu.

1902 m. M. Karosas trumpai buvo vikaras Šėtoje (Kėdainių r.) bei Darbėnuose (Kretingos r.), tapo knygnešiu ir organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą ir platinimą. Jis pats veždavo leidinius šieno ar obuolių vežimuose. Kartu jis buvo ir vietinių mokyklų kapelionas.

1902–1905 m. jis buvo vikaras Alūkstoje (Latvija), ten pasižymėjo kaip aktyvus lietuvybės propaguotojas: subūrė lietuvių chorą, įkūrė meno sekciją, kuri rengdavo lietuviškus vakarus. Jo rūpesčiu Alūkstoje buvo įsteigta lietuviška pradžios mokykla. 1903 m. M. Karosas dalyvavo Juozo Tumo suburtame pasitarime dėl "Tėvynės sargo" leidybos, vėliau bendradarbiavo šiame leidinyje.

1905–1906 m. jis tarnavo vikaru Salose (Rokiškio r.), 1906–1910 m. buvo Vabalninko (Biržų r.) parapijos vikaras.  

Nuo 1907 m. M. Karosas buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, vėliau – Lietuvių dailės draugijos, kitų kultūrinių ir visuomeninių organizacijų narys. Vikaraudamas Vabalninke, 1906 m. jis įsteigė šios parapijos biblioteką ir iki 1910 m. jai vadovavo, subūrė apie 600 skaitytojų, padėjo kurti kitas skaitymo įstaigas, ratelius ir švietimo kursus, organizavo švietėjiškas paskaitas.

XX a. pradžioje M. Karosas buvo vienas iš pirmųjų spaudos darbuotojų, publicistų, kuris pradėjo rašyti periodikoje apie bibliotekas. Laikraščiuose "Lietuvos ūkininkas", "Šaltinis", "Nedėldienio skaitymai", "Vienybė", "Viltis" bei "Žemdirbys", pasirašydamas slapyvardžiais Kalakutas, Em-ka, Tadas Čiobras, A. Pasaga, A. Varmas ir kitais, jis pateikė besikuriančių bibliotekų veiklos duomenų, medžiagos apie skaitytojus ir jų skaitomas knygas. Jis vienas pirmųjų pradėjo profesionaliai rinkti ir skelbti bibliotekų bei lietuviškos spaudos platinimo statistiką.

1910–1919 m. M. Karosas buvo Raseinių vikaras. Pirmojo pasaulinio karo metais jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, išgarsėjo kaip skriaudžiamų žmonių užtarėjas. Jis buvo Raseinių krašto krikščionių demokratų atstovas 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje, paruošusioje Lietuvos Nepriklausomybės skelbimo sąlygas, paskui 1918 m. organizavo apskrities ir valsčių komitetus.

1910–1915 m. jis buvo Raseinių miesto keturklasės mokyklos ir Raseinių mergaičių progimnazijos kapelionas, 1911–1915 m. – kapelionas ir Paverkšnių (Raseinių r.) žemės ūkio mokykloje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1919 m. pradžioje jis buvo vienas iš Raseinių gimnazijos steigėjų, gimnazijos steigimo komiteto sekretorius, nuo 1919 m. sausio 16 d. paskirtas šios gimnazijos kapelionu. Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1921 m. sausio 1 d. jis buvo Raseinių gimnazijos laikinasis direktorius, neėmęs už šias pareigas atlyginimo, kol pavyko rasti gimnazijos vadovą su pedagoginiu išsilavinimu. 

1919–1925 m. M. Karosas dirbo šioje gimnazijoje tikybos ir istorijos mokytoju, buvo jos kapelionas, 1920–1924 m. – ir Paverkšnių (Raseinių r.) ūkio mokyklos kapelionas.

1924 m. mirus Raseinių klebonui, 1924–1926 m. M. Karosas buvo Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas.
 
Nuo 1926 m. gegužės perkeltas, 1926–1951 m. M. Karosas buvo Šeduvos (Radviliškio r.) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas ir Šeduvos dekanas. 1926–1927 m., paskui vėl 1933–1940 m. jis dėstė tikybą Šeduvos "Saulės" progimnazijoje ir buvo jos kapelionas. Jo iniciatyva "Saulės" draugijos skyrius Šeduvoje išsilaikė tarp tų, kurie gyvavo ilgiausiai Lietuvoje – iki 1940 metų. 1937 m. jo iniciatyva buvo atnaujinta ir sutvarkyta bažnyčia, lietuviškais ornamentais perdekoruotas jos vidus.

M. Karosas taip pat perėmė katalikų reikmėms apleistą ir nebenaudojamą Šeduvos stačiatikių cerkvę, ją pertvarkė ir suremontavo, pritaikė moksleivių bažnytėlės veiklai. Švč. Jėzaus Širdies vardu konsekruota bažnyčia buvo nugriauta 1935 m., pertvarkant Šeduvos miesto aikštę.

1926 m. suformavus naują Panevėžio vyskupiją, M. Karosas iškart buvo paskirtas klebonu patarėju, nuo 1927 m. buvo vienas iš keturių pirmųjų Panevėžio vyskupijos katedros pirmosios kapitulos kanauninkų, vyskupijos cenzorius, 1939 m. paskirtas ir prelatu, o apie 1944 m. jam suteiktas ir monsinjoro titulas.

1944 m. vasarą Šeduvos bažnyčioje jis sutuokė Jurgį Karosą ir Emiliją Vasiljevaitę-Karosienę, besitraukiančius iš Anykščių į Vakarus.

Jis yra vienas iš 159 Lietuvos dvasininkų, kurie žinomi kaip žydų gelbėtojai.

M. Karosas apkrikštijo tris žydų šeimas, manydamas, kad taip jos bus išgelbėtos. Tai buvo Mozė Paturskis, jo žmona Rachilė, Stanislovas Nolis, Salomėja Gocaitė-Nolienė, jų vaikai Simonas ir Boleslovas, Jokūbas Kuperis, jo žmona Zofija, vaikai Nikodemas, Regina ir Joana. Vis dėlto po trijų savaičių apkrikštyti žydai buvo sušaudyti. Pabėgo tik S. Nolienė, kurią prelatas M. Karosas paslėpė bažnyčios rūsyje. Vėliau ji buvo paslėpta Šnikonių kaime, ten ir sulaukė karo pabaigos. Dvasininkas taip pat gelbėjo Geršoną Kirpičniką iš Šiaulių.

Po Antrojo pasaulinio karo prelatas M. Karosas buvo Panevėžio vyskupijos generalvikaras. Sovietinės valdžios persekiojamas ir 1951 m. rugsėjį suimtas, jis buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje. Kalintas Šilutėje, paskui Karagandos (Kazachija) lageryje.

M. Karosas grįžo į Šeduvą 1954 m. gruodžio 25 d. jau būdamas labai silpnos sveikatos, gyveno parapijoje kaip rezidentas.

Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1932 m.).

Laisvalaikį praleisdavo prie knygų.

Mirė 1955 m. lapkričio 13 d. Šeduvoje (Radviliškio r.). Palaidotas Šeduvos bažnyčios šventoriuje prie kitų kunigų. Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklas – Laiminančio Kristaus statula ant postamento su įrašais: fasade – "A+A / Prelatas / Mykolas Karosas / 1878–1955", kairiajame šone – "Panevėžio vyskupijos / generalvikaras", dešiniajame šone – "Ilgametis / Šeduvos klebonas / Parapijiečiai savo klebonui".

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros interjere įtaisytoje marmurinėje lentoje, skirtoje šios katedros geradariams atminti, aukso raidėmis įrašyta ir kanauninko Mykolo Karoso pavardė.

M. Karoso gyvenimas ir veikla pristatomi Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne "Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904" (2004 m.) ir šio žinyno 2-ojoje knygoje (2014 m.).