Juozas TUMAS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Vaižgantas
Gimimo data: 1869-09-08
Gimimo vietovė: Maleišių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Kunigas kanauninkas, švietėjas, rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, leidėjas, pedagogas, knygnešys, bibliofilas, visuomenininkas

2016-09-12   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1869 m. rugsėjo 20 d.

Seneliai: Matas Tumas (?–1835) ir Magdalena Čečytė-Tumienė; Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė-Baltuškienė iš Šlapiašilio. Tėvai: Anupras Tumas (1818–1902) ir Barbora Baltuškaitė-Tumienė (1824–1889) iš Kunigiškių – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, dar penki broliai: Antanas (1854–1854), Feliksas (1857–1857) ir kt. mirė vaikystėje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. Brolis Jonas Tumas (1856–1923) – knygnešys, tremtinys, seserys Marijona Tumaitė-Nakutienė (1850–1918), Ona Tumaitė-Indrelienė (1861 – apie 1916) ir Severija Tumaitė-Mėginienė (1863–1910) – valstietės žemdirbės. Dukterėčia (sesers Severijos duktė) Bronislava Mėginaitė-Klimienė (1892–1957) – mokslininko ir diplomato, Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo (1891–1969) žmona, giminaičiai (sesers Marijonos anūkai) Jurgis Rimkus (1895–1972) – miškininkas, Kazys Rimkus (1902–1960) – inžinierius hidrotechnikas, Antanas Riauba (1902 – apie 1951) – kunigas, politinis kalinys, miręs lageryje.

1869 m. rugsėjo 11 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Felicijonas Bytautas, krikštatėviai buvo Augustinas Žvirblis ir Ksavera (Severija) Grižaitė.

1879–1881 m. su pagyrimu baigė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą. 1881–1888 m. mokėsi Dinabarko (dabar – Daugpilis, Latvija) realinėje gimnazijoje.

Būdamas gimnazistas, J. Tumas pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, gavo ir nelegaliai skaitė lietuvišką laikraštį "Aušra", pamėgo rusų literatūros klasikų Levo Tolstojaus, Ivano Turgenevo, Nikolajaus Nekrasovo kūrybą ir pats mėgino rašyti eiles, prozą.

Paklusęs tėvų valiai, J. Tumas 1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia jis aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi lietuvių kalba, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje (kartu su Nikodemu Petkumi ir kitais), vėliau – Šv. Kazimiero draugijoje, nuo 1890 m. pradėjo rašyti į draudžiamą lietuvišką spaudą – "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai". 1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis įšventino jį subdiakonu, o spalio 24 d. – diakonu.

1893 m. lapkričio 28 d. Kauno arkikatedroje vyskupas M. L. Paliulionis įšventino J. Tumą kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Svėdasų parapijos bažnyčioje.

1893–1895 m. J. Tumas buvo vikaras Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) lietuvių parapijoje, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais. Nesutaręs su kunigais, jis buvo perkeltas į Mosėdį (Skuodo r.), kur 1895–1898 m. taip pat buvo vikaras.

Čia J. Tumas pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. 1896–1904 m. jis inicijavo klerikalinio laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą ir pats jai vadovavo, 1897–1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Jis pats mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. Platinti lietuvišką spaudą jam padėjo brolis Jonas Tumas, kol 1896 m. rudenį šis buvo už tai suimtas ir nukentėjo. 1897 m. pavasarį ir kunigas J. Tumas buvo patrauktas kaltinamuoju, bet neprisipažino rašantis spaudoje Vaižganto slapyvardžiu, todėl byla, nesurinkus įrodymų, buvo nutraukta.

1898–1901 m. J. Tumas buvo vikaras Kuliuose (Plungės r.). 1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą inteligentams "Žinyčia" (ėjo 1900–1902 m.). Už tai caro žandarų buvo nuolat sekamas ir persekiotas. Jis taip pat organizavo Kuliuose slaptas mokyklas, platino spaudą. Iš Kulių jis buvo iškeltas po lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų.

1901–1902 m. J. Tumas buvo vikaras Micaičiuose (Šiaulių r.). Čia jis susipyko su lenkais dėl savo lietuviškumo nuostatų, buvo apskųstas ir neteko teisės rašyti į spaudą be vyskupų leidimo.

1902–1905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių (Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos kuratas, čia slaptai sektas carinės policijos, kol 1904 m. sulaukė lietuviškos spaudos grąžinimo. Jis dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Vadaktėliuose J. Tumas stiprino lietuvišką dvasią, jo kunigavimui atminti bažnyčioje saugomas A. Gabrėno tapytas šio dvasininko portretas. 

Atvykęs 1905 m. gruodį, 1905–1906 m. jis tris mėnesius buvo Sidabravo (Radviliškio r.) Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, Šeduvos parapijos kunigas filialistas. Sidabrave jis iškart ėmėsi lietuvybės gaivinimo, tuo sukeldamas vietinių lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimo. Po to, kai J. Tumo iniciatyva lenkiškos kelių rodyklės Sidabrave buvo pakeistos lietuviškomis, Žemaičių vyskupui teko dvasininką iš Sidabravo 1906 m. kovą iškelti.

Nuvykęs 1906 m. gegužę, 1906–1907 m. jis tarnavo Stakių (Jurbarko r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kuratu, buvo Girkalnio parapijos kunigas filialistas. Jo rūpesčiu buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas sutuokti jaunavedžius Stakių bažnyčioje, užuot važiavus į Girkalnį, jis pradėjo vietos vaikams rengti lietuviškas tikybos pamokas. Jis ėmėsi iniciatyvos blaivinti vietinį jaunimą, nutraukė girtų muštynių tradicijas, ragino parapijiečius atsisakyti sveikatos gadinimo sausais pasninkais.

Vyskupams susitarus, J. Tumas 1907 m. sausį iš Stakių buvo perkeltas į Vilnių, kur gyveno ir dirbo 1907–1911 m. Iš pradžių jis dirbo "Vilniaus žinių" (1907 m.) laikraščio redakcijoje, paskui su Antanu Smetona įsteigė "Vilties" laikraštį ir 1907–1911 m. dirbo jo redakcijoje. Šis leidinys drąsiai skelbė lenkų dvasininkų daromas neteisybes, pasisakė už lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose. Tuo metu J. Tumas įsitraukė į Lietuvos mokslo draugijos, Lietuvos dailės draugijos ir "Rūtos" draugijos veiklą.

Pasipiktinimui dėl antilenkiškos pozicijos pasiekus vyskupus, šie turėjo iškelti J. Tumą iš Vilniaus, nutraukti jo žurnalistinę veiklą. 1911–1914 m. jis buvo Laižuvos (Mažeikių r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas. 1911 m. jis trims mėnesiams buvo išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas "Saulės" draugijos reikalais, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

1914 m. J. Tumas išvyko į Rygą (Latvija), kur dirbo "Rygos garso" redakcijoje.

1915–1918 m. jis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ten jis įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Pažangos partiją, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme (Švedija).

1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo "Lietuvos aidą". 1919 m. jis įsteigė ir 1919–1920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį "Nepriklausomoji Lietuva", kuriame gynė lietuvių teise lenkų okupuotame Vilniaus krašte.

1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos.

1920–1932 m. J. Tumas buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, nuo 1921 m. – Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas.

Jis taip pat dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1922–1929 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją, nuo 1924 m. buvo docentas. J. Tumui buvo suteiktas šio universiteto Garbės daktaro laipsnis (1929 m.).

Kaune jis 1920 m. redagavo laikraštį "Tauta" ir Šaulių sąjungos žurnalą "Trimitas", 1920–1921 m. – tęstinį kultūros paveldo leidinį "Mūsų senovė".

Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų, 1921 m. buvo įtrauktas į Karo istorijos kolegijos sudėtį "Galerijos kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę" skyriaus tvarkytoju, 1922 m. pašventino senąjį Karo muziejaus bokštą su jame įtaisytu Laisvės varpu.

J. Tumas-Vaižgantas buvo pirmasis Lietuvai pagražinti draugijos, įkurtos 1921 m., valdybos pirmininkas. Nuo 1923 m. jis pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų – Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, 1923–1929 m. buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas. Tas muziejus kaupė rankraštinį bei ikonografinį lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų palikimą. J. Tumas-Vaižgantas paskatino Liudviką Didžiulienę-Žmoną parašyti atsiminimus, prieš jos mirtį 1925 m. perėmė ir sutvarkė pirmosios lietuvių beletristės rankraštinį palikimą. Kaune jis artimai bendravo su savo kraštiečiais Kajetonu ir Alfonsu Sklėriais.

1930–1933 m. J. Tumas buvo aktyvus XXVII knygos mėgėjų draugijos valdybos narys ir iždininkas.

Jis žavėjosi skautybe ir Lietuvos Skautų Sąjungos veikla, 1924 m. lapkričio 1 d. dalyvavo steigiant Lietuvos Skautams Remti Draugiją ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos narys. Jis vesdavo kursus skautų vadams, pašventino Lietuvos jūrų skautų vėliavą ir artimiau bendravo su jūrų skautais.

Pirmąsias savo publikacijas 1890–1895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį – senovės lietuvių linų dievaičio vardą. Grožinėje kūryboje jis tęsė realizmo tradicijas, savitai traktuodamas romantiškus gyvenimo reiškinius.

Vaižganto kūryba pasižymi literatūriniu stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu. Jo kūrybos viršūne laikoma 1929 m. pirmą kartą išleista apysaka "Dėdės ir dėdienės".

J. Tumo-Vaižganto kūrybos leidimai:

1898 m. – "Ką sako apie blaivystę L. N. Tolstoi ir vokieczių profesoriai?".
 
1902 m. – "Vaizdeliai" (kitas leidimas – 1908 m.).

1906 m. – "Vaišganto Scėniškieji vaizdeljai", "Šis-tas. Trys Vaišganto apysakėlės".
 
1912 m. – "Ten gera, kur mūsų nėra, arba Neapleiskime Tėvynės!" (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje).

1913 m. – "Scenos vaizdai" (monologai ir dialogai).

1915 m. – "Karo vaizdai. Rimai ir Nerimai" (apsakymai).
 
1916 m. – "Alegorijų vaizdai" (publicistika), "Lietuvos "Žodis" (apsakymas).

1917 m. – "Vanduo ir oras".

1918–1920 m. – "Pragiedruliai" (romanas, kiti leidimai: 1926, 1942–1944, 1948, 1969, 1989 m.).

1919 m. – "Aplink Baltiją. Kas jau yra pajūryje ir kas dar norėtų ten būti" (publicistika), "Tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei 1916–17 m." (kitas leidimas – 1969 m. Čikagoje, JAV).

1922 m. – "Vokiečių okupuotan Vilniun sugrįžus 1918 metais".

1924 m. – "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis", "Kun. Juozapas-Silvestras Dovydaitis-Šiaulėniškis Senelis, 1825–1882" (paskaita), "Vincas Kudirka – Vincas Kapsas", "Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas: "Šviesos" grupė".

1925 m. – "Apžvalga" ir apžvalgininkai: "Apžvalgos“ 35 metų sukakčiai paminėti", "Jaunam veikėjui – Kunigėliui: Fratres, sobrii estote!" (feljetonai).

1929 m. – "Dėdės ir dėdienės" (apysaka, kiti leidimai: 1945, 1949, 1963, 1967, 1978 m.), "Šeimos vėžiai" (romanas).

1930 m. – "Kanauninkas Petras Legeckas ir jo gyvenimo nuotykiai".

1931 m. – "Jaunosios Antano Smetonos dienos: 25 (1906–1931) metams jo rašto darbo paminėti".
 
1933 m. – "Vaižganto Gyvulėliai".

Vaižganto kūryba įvairiais rinkiniais buvo leidžiama po jo mirties:

1935 m. – "Milžinų dvasios" (fragmentai iš "Pragiedrulių").

1947 m. – "Vaizdai".

1950 m. – "Tėvelis obuolį reškia" (apsakymėliai).

1950 m. – "Rinktinė" (kitas leidimas – 1956 m.).
 
1957 m. – "Dėdė lapę nušovė".
 
1969 m. – "Rimai ir Nerimai" (Čikagoje, JAV), "Valiulio pasaka" (apsakymai, kitas leidimas – 1978 m.).

1972 m. – "Mikutis – gamtininkas" (kitas leidimas – 1997 m.).

1974 m. – "Dėdės ir dėdienės. Nebylys. Rimai ir Nerimai" (apysakos).

1976 m. – "Aleksiukas ir motutė".

1979 m. – "Dėdės ir dėdienės" (apysaka), "Rimai ir Nerimai" (apysakos ir apsakymai).
 
1983 m. – "Napalys darbus dirba".

1984 m. – "Apysakos, apsakymai, vaizdai".

1995 m. – "Nebylys" (apysaka).
 
1998 m. – "Laiškai Klimams", "Dėdės ir dėdienės. Nebylys" (apysakos, kitas leidimas – 2011 m.).

2013 m. – "Kas buvo ir kas yra : prozos rinktinė" (serijos "Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius" leidinys). 

Vaižganto "Raštai" buvo išleisti 19 tomų (1922–1938 m.), 3 tomais (1948 m.), 2 tomais (1957 m.) ir leidžiami nuo 1994 m. iki šiol, išleistas 22-asis jų tomas (2011 m.).

Jo kūriniai buvo išversti ir išleisti lenkų, rusų, estų kalbomis.

1924–1932 m. J. Tumas-Vaižgantas parašė apie 80 recenzijų Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijai, sukūrė draminių kūrinių.

J. Tumas-Vaižgantas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.) ir Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1932 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 2-ojo laipsnio ordinu (1932 m.).

J. Tumas kaupė asmeninę biblioteką. Pirmąjį lietuviškų knygų rinkinį, sukauptą seminarijoje 1888–1893 m., jis buvo priverstas sunaikinti. 1894–1917 m. rinktos jo knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m. jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923 m. besikuriančiai Kauno universiteto bibliotekai padovanojo 552 leidinius, o 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Iš viso J. Tumas buvo sukaupęs apie 4 tūkst. leidinių – daugiausia grožinės ir istorinės literatūros, meno leidinių. Jis buvo surinkęs 135 pavadinimų XIX–XX a. lietuvių periodinių leidinių.

Nuo 1899 m. J. Tumas naudojo savo asmeninės bibliotekos antspaudą "Kunigo Juozo Tumo kningynas", vėliau įsigijo du ekslibrisus. Jo knygose daug amžininkų autografų. 

Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Jis buvo palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, vėlesnio perlaidojimo vieta nežinoma.

Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios Šv. Antano Paduviečio koplyčioje, prie šiaurinės bažnyčios sienos, 1934–1936 m. įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas – bronzinis kanauninko bareljefas (autorius – skulptorius Juozas Zikaras). Šios bažnyčios zakristijoje virš durų, vedančių į presbiteriją, kabo Juozo Tumo-Vaižganto portretas (autorė – Barbora Didžiokienė, 1925 m.). Šventoriuje prie bažnyčios galinės sienos įrengta akmeninė memorialinė kompozicija su įrašu: "A. A. / Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas, / Lietuvos Univers. Liet. Liter. Garb. D-ras, / Vytauto Didžiojo Bažnyčios rektorius, / o šiaip jau Tretininkas / Kun. Juozas Tumas / Vaižgantas / čia Vytauto bažnyčios sienoje palaidotas / 1869.IX.8–1933.IV.29. / Iš testamento".

Vykdant J. Tumo-Vaižganto testamentą, Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurtas jo memorialinis muziejus, kuris veikė iki 1940 m., ten saugota ir jo asmeninė biblioteka. 1950 m. muziejaus spaudinius ir archyvą paveldėjo Kauno politechnikos institutas, dalis jų buvo sunaikinta, dalis pasklido po kitas šalies bibliotekas.

Vaižganto gyvenimas ir kūryba išsamiai tyrinėta moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose. Prof. J. Ambrazevičius-Brazys parengė studiją "Vaižgantas" (1936 m.), Ilona Čižauskaitė – studiją "Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška" (2001 m.). Aldona Vaitiekūnienė apgynė habilitacinį darbą "Vaižgantas" (1995 m.). Nijolė Šervenikaitė parengė vadovėlį 11-12 klasėms "Vaižgantas" (2001 m.). Išleistos monografijos: Aleksandro Merkelio "Juozas Tumas Vaižgantas" (1934, kitas leidimas – 1989 m.) bei Algimanto Radzevičiaus "Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: meninės sintezės problema" (1987 m.). Ona Pajedaitė sudarė nuotraukų albumą "Juozas Tumas Vaižgantas, 1869-1933" (1995 m.). Serijoje "Gyvenimas ir kūryba" išėjo Aldonos Vaitiekūnienės parengtos knygos: "Vaižgantas" (1959 m.), "Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" (1964 m.), "Vaižgantas : monografija" (1982 m.).

Kinematografininkas S. Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą "Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės" (1933 m.). Jo garbei sukurtas medalis, išleistas meninis vokas.

Kaune, Žaliakalnyje, ant namo Vaižganto g. 25 1968 m. įrengta memorialinė lenta "Šiame name 1933 m. gyveno rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas". 

Kita lenta 1968 m. buvo įrengta Kauno Senamiestyje ant namo Aleksoto g. 10, bet ji buvo pavogta. 1999 m. ant šio namo sienos atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: "Šiame name / 1920–1932 m. / gyveno / rašytojas / kanauninkas / dr. Juozas Tumas- / Vaižgantas" (autorė – skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė). Šiame name 4-ąjame bute, kur gyveno Vaižgantas, 1995 m. buvo įkurtas ir nuo 1997 m. veikia naujas J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune, jame atkurtas autentiškas to buto vaizdas.

J. Tumo-Vaižganto gimtoji sodyba Maleišiuose neišliko, bet jos vieta buvo paženklinta, ten 1933 m. pastatytas rašytojo biustas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas) ant postamento. Kitas Vaižganto skulptūrinis portretas-biustas ant granitinio laiptuoto postamento stovi jo gimtosios parapijos centre Svėdasuose (autoriai – skulptorius B. Bučas ir architektas Feliksas Vizbaras, 1937 m.). Šalia sodybvietės visuomenininko Juozo Lapienio iniciatyva pradėtas kurti Vaižganto personažų skulptūrinis parkas, pastatyta skulptūra "Dėdės ir dėdienės" (2011 m.) ir ją įkomponavusi skulptūrinė kompozicija "Vaižgantinių arka" (2012 m., abiejų kūrinių autorius – medžio drožėjas Aleksandras Tarabilda).

Rokiškyje, gimnazijos kieme, 1937 m. buvo pastatytas J. Tumo-Vaižganto paminklas (autorius – skulptorius Bernardas Bučas). J. Tumui-Vaižgantui atminti medinis paminklas pastatytas Kulių (Plungės r.) bažnyčios šventoriuje (autorius – medžio drožėjas Vytautas Stumbras, 1989 m.), skulptūrinė kompozicija su J. Tumo-Vaižganto bronzine figūra pastatyta Birštone, šalia  Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (autorius – skulptorius Gediminas Piekuras, 2016 m.).

Kunigiškių pradžios mokyklai, kurioje mokėsi J. Tumas, 1930 m. gegužės 22 d. buvo suteiktas kanauninko J. Tumo-Vaižganto vardas, o 1987 m. senajame jos pastate įrengtas ir atidarytas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. Šiam muziejui dailininkė Taida Balčiūnienė padovanojo jos sukurtą Vaižganto bareljefą.

J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus veikia ir Ustronės vienkiemyje (Krekenavos seniūnija, Panevėžio r.).

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1940 m. pastatytoje Knygnešių sienelėje tarp įamžintų 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių 2-ojoje lentoje "Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai" įrašyta: "Tumas Juozas, kunigas". 1950 m. paminklas buvo nugriautas, bet 1997 m.  atstatytas (architektas Liucijus Dringelis).

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, J. Tumui-Vaižgantui dedikuota Henriko Mazūro miniatiūra. Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas J. Tumui-Vaižgantui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2009 m.).

J. Tumo-Vaižganto vardu pavadintos gatvės 15 miestų: Alytuje, Anykščiuose, Birštone, Kaune (nuo 1933 m.), Mažeikiuose, Panevėžyje, Plungėje (centrinė gatvė), Radviliškyje, Raseiniuose, Rokiškyje, Skuode, Tauragėje (centrinė gatvė), Ukmergėje, Utenoje ir Vilniuje. Jo vardas suteiktas gatvėms 9 miesteliuose: Debeikiuose (Anykščių r.), Garliavoje (Kauno r.), Kuliuose (Plungės r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.), Obeliuose (Rokiškio r.), Sidabrave (Radviliškio r.), Tirkšliuose (Mažeikių r.), centrinės gatvės Svėdasuose ir Kavarske (Anykščių r.). Vaižganto vardu nuo 1937 m. vadinamas tiltas per Šventąją ties Žaliąja.

J. Tumo-Vaižganto vardas suteiktas Rokiškio valstybinei gimnazijai (1933–1958 m. ir nuo 1989 m. iki šiol), Radviliškio 3-ajai vidurinei mokyklai (1993 m., nuo 2001 m. – Radviliškio Vaižganto pagrindinė mokykla), Anykščių rajono Svėdasų vidurinei mokyklai (1989 m., nuo 2006 m. – Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazija), Kauno 6-ajai vidurinei mokyklai (nuo 1999 m. – Kauno Vaižganto vidurinė mokykla, nuo 2011 m. – Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazija). Apie 1935 m. jo vardu buvo pavadinta lietuviška mokykla Buenos Aires (Argentina).

Nuo 1991 m. Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte kasmet rugsėjo pabaigoje rengiamos literatūrinės popietės "Vaižganto skaitymai", išaugusios į Vaižgantinių šventę. Nuo 2002 m. jų metu įteikiama kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Juozo Tumo-Vaižganto premija už sėkmingą grožinės kūrybos ir publicistikos derinimą. Šios premijos laureatais tapo: Gintautas Iešmantas (2002 m.), Rimantas Vanagas (2003 m.), Gintarė Adomaitytė (2004 m.), Laimonas Tapinas (2005 m.), Viktorija Daujotytė-Pakerienė (2006 m.), Jonas Mikelinskas (2007 m.), Filomena Taunytė (2008 m.), Justinas Marcinkevičius (2009 m.), Juozas Kundrotas (2010 m.), Liudvikas Jakimavičius (2011 m.), Perpetua Dumšienė (2012 m.), Gediminas Kajėnas (2013 m.), Vytautas Bagdonas (2014 m.), Donatas Petrošius (2015 m.) ir Julius Sasnauskas (2016 m.).

Svėdasų seniūnija 2009 m. įsteigė ir kasmet teikia Mažąją Vaižganto premiją (premijos mecenatas – Petras Baronas) už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui. Jos laureatais tapo: Irena Guobienė (2009 m.), Vytautas Bagdonas (2010 m.), Juozas Lapienis (2011 m.), Ferdinandas Jakšys (2012 m.), Aldona Murmienė (2013 m.), Romualdas Šinkūnas (2014 m.), Vydas Juškėnas (2015 m.) ir Aleksandras Tarabilda (2016 m.).